Akmuo užantyje

Vieną dieną tiesiog pavargome nuo nuolatinio vandens šulinyje stygiaus ir nusprendėme investuoti į gręžinį. Nepigus tai buvo malonumas, tačiau būtinas gyvenimo kokybei ir ramiai galvai, ypač žinant, kad netoliese gyvena kaimynai, kurių gamtiniai reikalai atliekami į senovines išvietes. Slapstyk šito reikalo neslapstęs, o aromatai vis tiek išduos tiesą.

Taip ir gavosi, kad kelias dienas mūsų namuose gyveno tikrų tikriausias geologas. Tiesa, jis negyveno po mūsų stogu, mat atvyko ne tik su kolega ir įspūdingais įrengimais, bet dar ir atsivežė savo namelį. Tarsi koks sraigė. Tūnodavo jie ten sulindę vakarais, o pro nedidelius langelius laukan liedavosi jauki šviesa ir garsus juokas.

Atėjus ankstyvam rytui, jie imdavo gręžti. Procesas atrodė ilgas, monotoniškas ir užburiantis. Kartais pati save pagaudavau užsižiūrėjusią į tą veržimąsi gilyn, link vandeningo sluoksnio. Jie vis ilgino ir ilgino grąžtą, šis vis sukosi ir sukosi, o mes vis prašėme dangaus, kad kelyje nepasitaikytų koks milžiniškas riedulys, dėl kurio visą procesą tektų pradėti iš pradžių.

Rieduliai geologą labai domino. Lietuvos gyventojai ir šiaip turi keistą ryšį su akmenimis, kurį man padėjo įžvelgti vienas linksmas suomis, laisvalaikiu užsiimantis orientavimosi sportu (tai toks nemažai laiko užimantis bėgiojimas po gamtą savo noru, pagal žemėlapyje sužymėtas vietas). Jis pasakojo, kad kartą dalyvavo varžybose Lietuvoje ir venas iš trasos punktų buvo pažymėtas prie akmens. Lakstė žmogus, ieškojo to reikšmingo riedulio, kol surado, jo manymu, visai nedidelį akmenėlį, pro kurį būtų tiesiog prabėgęs ir dėmesio neatkreipęs. Mat didesnių egzempliorių net pas jį patį sode, Suomijoje, galėtum rasti. Tačiau tai, kas yra įprasta Suomijoje, o milžiniškų uolų ir riedulių ten – devynios galybės ir visur, nebūtinai yra įprasta Lietuvoje. Mat mūsų šalies gyventojai akmenis net perka, kad papuoštų jais savo sodus.

O kad rieduliai domina geologą – visiškai natūralus dalykas. Todėl, kai susėsdavome prie vieno stalo vakarienės, girdėdavome daugybę pasakojimų apie žemės gelmes, riedulius, gręžinius ir jo ramų gyvenimą vienkiemyje, kurio sodą puošia daugybė akmenų iš visų Lietuvos kampelių, kuriuose žmogus yra šiaip lankęsis ar gręžinius rausęs.

Būtent šiuo tikslu, prieš išvykdamas, jis dingo šalia esančiame miškelyje ir, net sulinkęs nuo svorio, užantyje parsivilko nemažą akmenį, kurį ketino parsigabenti namo.

-          Pas jus čia yra labai gera energija, - tarė jis šypsodamasis. – Parsivešiu jos šiek tiek sau.

Jau nepamenu istorijų, kuriomis dalinosi geologas. Atmintyje liko tik nuolatos besišypsantis jo veidas, skaidrios akys ir nuo įspūdingo stoto sklindantis gerumas. Savo darbą jis dirbo labai nuoširdžiai, linkėdamas, kad gręžinys būtų geras ir vanduo skanus. Gal todėl taip ir nutiko? Gal todėl šis vanduo numalšina troškulį taip, kaip joks kitas?

Man atrodo, kad pasiimdamas atminčiai akmenį iš mūsų miško, geologas paliko daug daugiau savosios geros energijos mums, nei pasiėmė mūsiškės. Taip jau kartais būna, kad net akmuo užantyje yra geras dalykas.