Ramybės mezgėjas

Vos prieš keletą dienų, po giedru dangumi prigulęs ant miško paklotės tarp plūkių ir purienų, galėjai klausytis lietaus, kurio nebuvo: tarsi ant lapų krentantys lašai – tokį garsą skleidžia sprogstantys medžių pumpurai. Tai tylus traškesys, išlaisvinantis žalumą, pro kurią netrukus nebeįžiūrėsime dangaus. 

Nesulaikomas virsmas skamba santūriai, tačiau jame gerokai daugiau ryžto, nei pernykščius lapus šiurenančiame vėjo gūsyje. Kartais būna, kad panašiai taip kažkas trakšteli žmogaus viduje.

Paprastai taip nutinka būtent tokiomis nuostabos akimirkomis. Tuomet, kai pagaliau pasislinkus tingiam debesiui, iš dangaus žemyn pasipila šviesa, tarsi lengvai niuktelėtas nubundi iš gilaus miego: bukinančios skubos į niekur, laiką ir prasmę vagiančių planų, varžybų, įtampos ir nerimo. Kai pagaliau pramerki akis, pamatai: niekas nelieka visiškai taip pat, kaip ką tik buvo.

O tada gali įsikniaubęs į samanas lieti laimės, dėkingumo arba širdgėlos ašaras, kol viduje nurims keista audra. Arba, tarsi laimingas vaikas, gali sekioti pirštu žiedu klaidžiojančias boružes, tyrinėti medžių kamienus, į žievės įtrūkius kamšydamas slapčiausias svajones. Arba tiesiog jaustis gyvas ir patikėti mintis ištiestoms į dangų šakoms, ritmingai linguojančioms, tarytum didžiuliais virbalais megztų neregimus vidinės darnos ir ramybės raštus.

Miškas neturi kitų tikslų, tik būti savimi. Jis nepuola ant vėtros, kuri prie žemės lenkia net tvirčiausią medį. Jis turi nesuskaičiuojamą galybę rankų, tačiau atgal nešeria. Tiesiog kuria savo muziką pagal užduotą vėjo ritmą ir šoka. Neverkia jis dėl aplaužytų šakų, su šaknimis išversto ąžuolo: užaugina naują ūglį, medį, gal net visą naują mišką. Ir stovi laukdamas kito išbandymo, nes žino, kad jų tikrai dar bus. Nepasiduoda jis net kai ugnis palieka svilėsiais trenkiančias milžiniškas žaizdas. Tiesiog neskubėdamas, nesipriešindamas laiko tėkmei, leidžia sau asigauti. Palytėtas mirties, stingdančio šalčio, viesulų ir negailestingų žmogaus rankų, jis kantriai daro tai, kas jam yra skirta.  

Gali ir žmogus, kai pagalvoji, galėtų būti toks, kaip miškas.