Apie viską, dar truputį ir boružes

Tupinėjau šiandien po šilauogių krūmus, skyniau prinokusias, jau byrėti pradedančias uogas į didžiulį dubenį, kuris po truputį pildėsi, o mane vis aplankydavo mintis apie tai, kaip kartais pamirštame būti dėkingi už viską, ką dabar turime.

Žinoma, kai geriau pagalvoji, tai viskas viskam nelygu, o vieno žmogaus viskas labai stipriai skiriasi nuo kito žmogaus visko. Vienas, žiūrėk, turi visa tai, ko geidžia kiti, o jaučiasi taip, lyg neturėtų nieko. O kitas, lyg ir, neturi nieko, bent jau tokio, ko būtų verta geisti, bet jaučiasi taip, lyg turėtų viską ir net truputį daugiau.

Tai jau yra su tuo turėjimu, kad jam galo nebūna, kol žmogus pats nenusprendžia, kad čia jau ir bus tas dubuo pilnas visko ir būtent tiek to visko bus jam gana. Bent jau iki tol, kol vėl pradės kažko trūkti, o dažniausiai pradeda trūkti to, ką visi jau turi, tik tu vienas ne. Paprastai niekas negali tiksliai pasakyti, kodėl to neturimo dalyko reikia ir kodėl būtent nuo jo priklauso pilnatvė, bet toks neturėjimas tampa rimta ir didele problema, kuri prilygsta nebent viską savo kelyje ryjančiai juodajai kosmoso bedugnei.  

Būtent todėl kartais yra labai naudinga atsidurti kur nors krūmuose renkant uogas ir matyti, kaip pamažėl prisipildo didžiulis dubuo. Tuomet kažkaip ateina supratimas, kad kiekvienas dubuo turi ribas ir jį galutinai perpildžius, imsi bergždžiai barstyti tai, dėl ko taip sunkiai dirbai. Kokia tuomet nauda iš to visko, kai nei juo pasidžiaugti, nei pakelti nebegali?

Taip bemąstant, nuo šakos į pilną dubenį įkrito boružė ir prasmego tarp uogų. Išsikapsčiusi, priropojo prie dubens krašto, užsilipo ir pradėjo sukti ratus net nestabtelėdama, o tik didindama greitį. 

- Tu tik pažiūrėk į ją, - priėjęs pasakė jis, - elgiasi visai kaip žmogus!

Pasilenkė, atkišęs pirštą užsilaipino ant jo taškuotą nelaimėlę ir nunešęs patupdė ant rožinio pelargonijos žiedo.

Taip ir mums kartais nutinka, kai geriau pagalvoji. 

Exitus

Bangų purslais aptaškytas
dangaus kraštas
laiko jūrą prispaudęs,
dar pietys neišprašytas
skruostą glostydamas
meiliai glaudžias.

Lengva dar būtis ramų rytą,
Saulės diskas
kol kas pirmas nubunda,
stebint ramios jūros mūšą,
prie blakstienų
snaudulys priglunda.

Gervių Taku paukščių smailės
rugsėjį iš
šiaurės atmoja,
liūdna, kad mūsuose baigias
šiek tiek per trumpos
vasaros gastrolės.

Nedaug

O tiek nedaug tereikia:

nušviesto mėnesienos debesies,

kad paganyt galėtum jame mintį,  

šešėlio kaitroje, lietaus kelių lašų

vaivorykštėms virš miško,

upės akims pailsinti,

spiečių minčių nuvijęs,

kad pagaliau nurimtum.

Užteks vos kelių žodžių,

jei tikri, viską pasakančios tylos,

prisilietimo dovanojant viltį,

kur buvęs ir kur niekada nebūsi

nešančių sapnų spalvotų,

vienos papildomos dienos,

kurią, iki išsiskyrimo,

vien meilei skirtum.

Aukotum, rodos, viską, ką turi,

dėl dar akimirkos vienos,

kai nejauti Žemės traukos.

Išsiskyrimas

Tokia švelni rugpjūčio saulė

nedrąsiai horizonto dūmą

ankstyvą rytą sklaido,

kol dar žvarbos neprisisunkęs

vėjas tyliai glamonėja mišką,

lyg guostų prieš išsiskyrimą.

Nerūpestingas sapnas tirpsta,

tarp dobilų apsunkusių galvų

kasryt tirštesnis rūkas braido,

rasa dabindamas nutįsusias

voratinklių gijas, kurios nelaisvėn

smilgų šluotas užrakina.

Tylu prieš auštant, visiškai tylu,

tik gailus gervių klyksmas

sielą negailestingai padalina,

liūdesį sprausdamas vidun,

kol lietuje stovėdamas jauti –

rugpjūčio žydros akys užsimerkia.

Augustus

Krenta užkoduotos
perseiduose viltys,
mėnesienoje žiogai
džiovina sparnus.

Ant dygių ražienų
vorai audžia ryto
ašaromis padabintus
sapnų gaudytuvus.

Tirpsta mano saulė
kartu su vasara,
greičiau, nei cukruojasi
liepų medus.

Atgimsiu užgesus jai,
spalvoms lyjant,
šerkšnui nuskynus
žiedus paskutinius.

Atlantas. Mano

Ant tavo pečių
laikosi Visata
ir visa tai, kas
už jos ribų.

Pasaulių skliautus
kantriai neši,
neklausdamas
priežasčių.

Tavo rankose
gimsta saulės,
nuo jų nušvinta
visi pakraščiai.

Ant tavo pečių
ilsiuosi aš,
nors kartais tau
atrodo atvirkščiai.