artėjant rugpjūčiui, po langu,
atkartodami gausmą Saturno žiedų,
kol blakstienomis šukuoji dangų.
Tu girdi, kaip gelmėj, po bedugnių tamsa,
lėtai tiksi Visatos švytuoklė.
Lyg ant dantračio sielą palikęs jauti,
kaip atsisuka metų spyruoklė.
Tavo mintys toli, Orto debesyje,
paslapties rūbą atkakliai ardo,
gal todėl, kai šypsaisi, tavo akyse -
kaip naktiniam danguj - bolidai nardo.
