Pirmas sniegas

Vyšniniais bijūnais
šviežiame sniege
dangus pražydo.

 
Pūgos paklaidinti
dejuoja beržai
sulaukę ryto.

 
Voratinklių grožis
vėriniais snaigių
draiskanom tįso.

Kas buvę pražuvo,
lapas vėl baltas,
žiema sugrįžo.

 
2022 m. lapkričio 27 d.

Anapus

Išplaukia iš rūko kamienai
lyg duslūs aidai iš anapus,
ant šakų sūpuojasi vėlės,
tvyro pūvančių lapų kvapas.

Lašais tyla garsiai sminga,
neatlaikiusi sielvarto svorio,
tarsi tartų sudiev paskutinį
gailėdama buvusio grožio.

Vorai skuba nerdami tiltus,
šį pasaulį su kitais sukabina,
kad, ginkdie, nepasimestų
kai viskas į tamsą panyra.

Eini pabaigos palytėtas,
tarsi bristum tiesiai dangų,
numazgotas jau, atgailėtas,
jau viską paleidęs iš rankų.

2022 m. lapkričio 14 d.

Grimzta

Jau vasara grimzta pavargusi
į avietinių vakarų glėbį,
į žiogų išmaldautą vėsumą,
linais dengtą dangaus vaiskų mėlį.

Naktis vis plačiau atsimerkianti
Paukščių Taką nuaudusi kloja,
ražienose žvaigždes pasėjusi
slapčiausias svajones išvilioja.

Dar vieną auksaspalvį rugpjūtį
Visatos verpstė standžiai suvijo.
Migla paryčiais, tarsi nuojauta.
Upės veidu ruduo atvilnijo.

Ir kaip visad: kažkur šiek tiek maudžia,
lyg norėtum grįžt ten, kur nebuvęs,
sapnuose sielai po rasą braidant,
kol dyla sidabrinis Mėnulis.

2022 m. rugpjūčio 24 d.

Rugpjūčio Saulė

Padūmavusį rytą rugpjūčio
iš voratinklių guolio pakirdusi
rasoje braido vieniša Saulė.

Nebešlovina jos giesmininkai,
smailes rikiuočių į pietus nukreipę,
kaitroje atpažinę apgaulę.

Mums tai tinka, dar vasarą žaidžiam:
neapdairiai šešėliuos prisnūdusiems
melancholiškai skruostus bučiuoja.

Vis anksčiau išsikvėpusi gula,
tarsi žiogų maldomis užliūliuota,
naktimis Perseidus sapnuoja.

2022 m. rugpjūčio 9 d.

Kerai

Skandinu mintis jūroje.
Į smiltis suirusią sielą
vėjas neša blaškydamas
per pušyno viršūnes.

 
Lyg visi tie pajūrio
spalvoti akmenys,
iš vidaus išbyrėję būtų.
Lemties raštas sugulęs.

 
Kopų raganos buria:
kiautui sielą grąžinti.
Saulei leidžiantis
ji parplaukia pieno puta.

 
Kerai sunkūs it inkarai
sielą riša prie žemės,
kad dangun neišlėktų
lyg žvaigždė pagauta.

 
2022 m. rugpjūčio 5 d.

Lengva

Šiandien klausiausi tik vėjo
su tyliai čirpiančiais žiogais,
iki dangaus pakylėjęs
nusinešė tolyn stogais.

Nešdamas viską išbarstė:
nieko savy nebeturiu,
tik tuščią bekraštę erdvę
su nutolstančiu griaustiniu.

Ir vėl kažko prisirinksiu
nors lengva be turinio būt,
neduokdie šitaip apsunkti
kad savy paskendus pražūt.

2020 m. liepos 23 d.

Malum

„Jūs esate blogis,“ – jie aiškina,
kišdami po tankų vikšrais vaikus,
traiškomų kaulų garsais šlovindami
kraujo ištroškusius savo stabus.

„Mes jus apvalysim,“ – jie sako,
peiliais žymėdami moterų kūnus,
svylančios mėsos tvaiką maskuodami
cerkvėse tirštais smilkalų dūmais.

„Jūs to nusipelnėt,“ – jie teisia,
laidodami griuvėsiuose gyvus,
žiaurumą ekstazėje išlaisvindami,
misdami grynos kančios syvais.

„Spręsime mes,“ – jie reikalauja,
išdidžiai iškėlę kruvinus kumščius,
naujoms aukoms altorių matuodami,
kol visos tikisi, kad joms taip nebus.

„Mums tarnausit,“ – neslepia
neapykantos sėdami mirtį.
Nuo siaubo atbukęs pasaulis
nekaltųjų dejonių nebegirdi.

2022 m. balandžio 4 d.

Metalinės bitės

Blindžių pumpuruos
dūzgia pažadais
gyvenimas kitas.

Vejasi tave,
brendantį miškais,
metalinės bitės.

Tavo akyse –
gęstanti diena
ir pavogtos viltys.

Gailesčio nebus –
geluonis aštrus.
Ar tu dar pakilsi?

Tarp žydrų žiedų,
žalių samanų,
galvą ten padėjęs.

Tirpsti tarp šakų
variniam danguj
gyventi nespėjęs.

2022 m. kovo 27 d.

Žvėris

žmonės virstantys žvėrimi,
pažymėti žiaurumo ženklu,
ėsdinami rūgštimi,
nekaltųjų kraujas ant rankų

šliaužia pragaro ugnis,
sielos nuo dūmų juodos,
nejaučia svetimos kančios
širdys pakurai atiduotos

meilė miršta skausmuose
neapykantai paaukota,
auga tamsumų žvėris
užkratas plinta neribotas

tirpsta žodžiai, netekę prasmės,
maldai lieka vis mažiau vietos,
tik vieno dar, Dieve, prašau,
kad jei pavirsiu, čia pat nudėtum

2022 m. kovo 10 d.

Nepamiršim

Žiedadulkių saują ir
žydro dangaus lopinėlį
laikysiu tol, kol galėsiu,
net kai viską užgėlė.

Glėbyje tave sūpuosiu,
kol raudosi Tėvynės
ir gyvenimų pavogtų
iš tų, kurie ten gynės.

Žodžių nėra tokių,
kurie tave paguostų,
dar ilgai nenudžius
ašaros nuo skruostų.

Meldžiu Dangaus,
kad tave išgirstų,
kad gyvenimų vagies
jėgas ir valią pakirstų.

Tavo širdies skausmas
mano sieloje gaudžia,
pasaulis prie krūtinės
mėlyną ir geltoną glaudžia.

2022 m. vasario 26 d.

Ji ateis

žirginiai barsto dulkes geltonas
tarsi Saulė į žydras akis
šiandien šydas toks plonas
tamsoje nebesislepia mirtis

viesulais jos apaštalai siaučia
tarsi nieko prarast neturėtų
lyg gyvenimai kitur ir kitokie
iš jų būtų atėmę vietą

mes iš dulkių susilipdysim
jūsų sutryptą meilę ir viltį
net tikėjimą gal dar atgausim
jei Kūrėjas vis dar mus girdi

ji ateis ir pas jus, toks jos darbas
nė vienam dar nebuvo atidėtas
tik ar tu, negailėjęs nekaltų
būsi pats apverktas ir pagailėtas

2022 m. vasario 25 d.

Nebebus

vėjas plėšo gabalais
mano geliančią sielą

 
suleidęs dantis gyvastin
mirties viesului gieda

 
dangus užmerkė akis
užtraukti langai Dievo

 
atslenka gyvenimų vagis
švento jam nėra nieko

 
smilksta viltys gaisruose
ant godumo aukurų paaukotos

 
kaip buvę niekada nebebus
pasaulis negrįžtamai sužalotas

2022 m. vasario 25 d

Vasario lietuje

Ar žiemos rauda miškas?
Tirpsta dangus ant šakų.
Į samanas varva liūdesys,
tyloje spindintis sidabru.

Kai ramu, jau girdėti kaip gieda,
vis garsiau, arčiau prie namų.
Atodūsiai lyg akmenys, duslūs,
lyg upės išplauti iš krantų.

Dejuoja girgždančios pušys,
į mintis prisėjusios spyglių.
Lyg rakštis rankiotum iš sielos:
gal suspėsi iki pirmųjų žiedų.

Ar lietus, o gal ašaros rieda
nuo degančių skruostų šlapių?
Išplautas, tarsi naštą pametęs,
pareini pasidalinęs skausmu.

O ar gali būti lengva atgimti,
išvaikius tirštus debesis sapnų?
Iš po medžių, sidabre išmirkytas,
parsineši sielą kvepiančią mišku.

2022 m. vasario 17 d.

Speigas

Ledas raudonas nuo kirčių,
per storas jau, aš neišgirsiu,
pabandyk pavasario laukti,
tik jis gali tau neišaušti.

Tu šaltį mano sieloje sutvėrei,
šalną mano žieduose pasėjai,
liko mano sodas apgadintas,
už storos sienos atidalintas.

Aš padauginau viską iš speigo,
poliarinės nakties mirtino miego,
rangosi pašvaistės kaspinai ryškūs,
skausmo aidas – tolimas, išblyškęs.

Mano soduose tarsi paveikslai,
praeitis įšale, it gintare inkliuzai,
nepažįstama, tarsi niekad nebuvus,
nebejautri, kristaluose pražuvus.

Kirtikliu ledo sienas už sodo
tu kapoji, nes dar įveikiama atrodo,
tai – tik paviršinių kapiliarų kraujas,
gilumoje – pasaulis be tavęs, jau naujas.

Ledas raudonas nuo kirčių,
per storas jau, tu neišgirsi,
pabandysiu pavasario laukti,
tik jis gali mums neišaušti.

Aš šoku

Aš šoku, kai manęs nemato niekas.
Kai nebelieka žodžių, kūnas gali kalbėt.
Kai šoku, mintys pražysta it vyšnios,
širdžiai pakilus, siela gali skriet.

Aš šoku, kai nebepaneša kojos,
per užtvankas upės negali išsiliet.
Kai skauda, šoku ieškodama rojaus,
bent atspindžio, kuris padėtų iškentėt.

Kartais pamirštu, kam reikalingas šokis,
kad tik tylėdamas kažką gali girdėt,
kad kūnas pats apie tave daugiau išmokys, 

nei bandymai kažką įminti ir atspėt.