Žinote kodėl
žmonės jaučiasi nelaimingi? Todėl, kad toks dalykas – laimė – neegzistuoja. Tai
– chimera, išgalvotas konstruktas, kurį kiekvienas įsivaizduoja savaip, o
dažniausiai – suteikia jam tokią formą, kurią nusikopijuoja iš aplinkinių,
išsirankioję tik tai, kas atrodo patraukliausiai. Tarytum razinas iš mielinio
pyrago.
Nieko tuomet
nuostabaus, kad žmonės niekaip tarpusavyje nesutaria, kas yra ta laimė. O kai
kuriems žmonėms dalykų neapibrėžtumas sukelia milžinišką įtampą. Jiems medis
yra medis ir nėra nei akmuo, nei žuvis. Laimė jiems lygiai taip pat turi turėti
aiškią formą. Bėda ta, kad niekas tiksliai nežino, kaip ta laimė atrodo. Todėl visiems kartais kyla įtarimų,
kad jie nėra tikrai laimingi, kad kažko vis dar trūksta. O jei jau nesi
laimingas, vadinasi esi nelaimingas.
Nuostabiausias
dalykas yra tai, kad žmogus visuomet žino, kada yra nelaimingas. Jei dėl laimės
abejojama, tai nelaimingumo būsena yra tokia pat aiški, kaip nesuvaldomai iš nosies
varvantis snarglys, kurio niekaip neįmanoma ignoruoti.
Man kartais atrodo,
kad gyvenime viskas yra gerokai paprasčiau, nei mes norime tikėti. Todėl, mano
galva, jei jau laimė turi būti kažkaip apibrėžta, tai ji turėtų būti visa tai, kas
nėra nelaimė. Jei nelaimingumą išreikštume mažiausiu neigiamu sveikuoju
skaičiumi, tai net nulis – visiškai neutrali būsena – turėtų būti laimė. Kažkuo
tai man primena plaukimą, kai vis tenka kišti galvą po vandeniu, kad galėtum
judėti į priekį, o išniręs gauni įkvėpti oro, kad vėl galėtum panirti. Čia reikia pasakyti, kad man visiškai
nepatinka plaukti, o dar mažiau patinka kišti galvą po vandeniu. Panašiai taip,
kaip nepatinka būti nelaimingai. O čia jau panašiai taip, kaip daugumai
nepatinka, išskyrus visokio plauko saviplakos ir kančios garbintojus, kuriems
laimė yra būti nelaimingu. Bet ne apie tai šį kartą.
Taip išeitų, kad
norint būti laimingu, kartais būtina pabūti nelaimingu. O kartais nelaimingu
reikia pabūti tam, kad suprastum, koks laimingas buvai iki tol ir kitą kartą nebebūtum toks kvailas, kad nesugebėtum
įvertinti turimos laimės. Nelaimingumas yra tarytum pagrindas, nuo kurio atsispyręs
supranti, kad esi laimingas. Tai tarsi alkis, kurį malšini valgydamas visą pyragą,
nerankiodamas iš jo razinų. Taigi, nieko čia baisaus kartais pabūti nelaimingu.
Tai tiesiog reiškia, kad netrukus ateis laimė. O kuo plačiau ją apsibrėši, tuo
ji bus didesnė ir pastovesnė.
