Obelis

Tu – mano sielos sodo obelis,
apsipylusi rožiniais žiedais,
šešėly tavo ilsisi širdis,
atviros žaizdos traukiasi randais.

Tu – nevystančios vaikystės pievos,
žaliuojantys ir kvepiantys takai,
kregždžių klykavimo pilnas kiemas,
tik tavo glėbyje – tikri namai.

Lyg troškulį malšinantis lietus –
tavieji žodžiai į mano sausrą.
Savim laikai užrėmusi vartus:
Kronas ratais už jų garsiai gaudžia.

Vienintelė visai aiški kryptis
savas prasmes išbarsčius kelyje.
Mano gyvenimo žemėlapis
išraižytas tavo šviesiam veide.

                                    Mamytei

Balandis

Dangaus šukės ant miško paklotės:
jas balandis dosniai pasėjo.
Vėjas šiltas, stabarus suvėlęs,
į blindės žiedus bites pakylėjo.

Sproginėja beržai dar sustirę,
lauktą šilumą gerdami godžiai,
vakarais, jau miškui pritilus,
devynbalsės giesmė sielą guodžia.

Takais plukių baltų ir geltonų
pasipuošę visi šabakštynai,
akiai vis dar sunku patikėti,
kad ne šerkšnu boluoja kemsynai.

Vis anksčiau aušra mosteli chorui
prie darbų kiekvieną prikelti.
Pasaulį gali aiškiau įžiūrėti,
kai akys sapnais neapveltos.

Paupy, po žalėjančiais krūmais
tyliai snaudžia atokaitoj žvejas.
Rodos, ką tik burkavo balandis,
jį gegužė kukuodama vejas.


2021 m. balandžio 21 d.

Tolimos kelionės

Kartais visai neveikia gravitacija, 
tuomet neriu į žydrą dangų.
Pamirštas laikas ir orientacija,
tyla į sielą įsirango.

Kryptis – erdvėlaikio tamsus horizontas,
lyg raketa į gelmę šaunu.
Praeitį deginu vietoje kuro,
varikliai gaudžia toli už durų.

Ant stygų kabo mezgamas Visatos kraštas,
tamsioj bedugnėj dygsta žvaigždės.
Nunertas iš klaustukų sielos raštas,
prasmių neiškoduoja raidės.

Trumpam sugrįžus į pasaulio triukšmą,
drakonui duoklė atiduota.
Akys nerimastingai dairosi į dangų:
nauja kelionė suplanuota.