Lengvumas

Tarsi pūkas

vasarvidžio mintys

tokios lengvos lyg

sklęstum į dangų

Mėnesienos nutviekstu

taku, link žvaigždžių.

Veidas jūros tykus,

šnabžda smiltys

po pėdom basom,

viską paleidęs iš rankų

lieki apsirengęs savim,

be jokių paslapčių.

Viduje taip šviesu,

gimsta viltys, tarsi

tolimos saulės pakyla

iš tamsiausių kerčių.

Pareini išganytas, tarsi

rūbu aprengtas nauju. 

Birželis

Baltų dobilų patale ganos bitės,

tavo lūpos kvepia medum.

Šiandien sunkūs tik bijūnų žiedai,

jau apvytę, vis dar kvepia lietum.

Tavo sruogose klaidžioja vėjas,

kregždės nardo birželio dangum.

Mėnuo grožisi saulės pastelėmis

vakarinėm, aš gėriuosi tavo vidum.

Mes sugrįžtam rasoje nusiprausę,

vorai tyliai mezga sapnus.

Slenka rūko draiskanos pilkos

palaukėm, tavo glėbys toks saldus. 

Ramu

Kažkodėl taip ramu,

kai birželio lietus

tyliai beldžia į stogą.

Debesis taip žemai,

kad persiplėšė pilvą

į vėjarodės smaigą.

Tyliai sėdim abu

nuo žydinčių liepų

aromato apsvaigę

Kažkodėl taip ramu,

gal todėl, kad kartu

namuose stebim laiką.

Po audros

Mūsų pauzės nejaukios, 

lyg sustingę baleto šokėjai,

žodžiai sunkūs, tarsi

lūžtančios keteros jūroj.

Tyloje virpa prasmės,

joms garsų niekada nereikėjo,

sūrūs žvilgsniai pasakė daugiau

negu patys galėjom.

Gal neaiškink, nereikia.

Bijau susipinsim lyg žuvys

tinkluose, radę visko,

tik ne to, ko ieškojom.

Atminimai kiekvieno savi,

tarsi sužeisti šunys po kojom,

išlaižyti, išglostyti,

kailiu apaugę randai.

Taip norėjom.

Po audros stoja štilis.

Jokio vėjo, nei triukšmo,

tik sustingę šokėjai atgyja.

Akyse tavo maudosi Mėnuo.

Delnuose mano žydi lelijos.

Rytiniai raganavimai

Nuskyniau keturis rasos lašus

nuo vienišo serbento krūmo -

veidrodžius saulės kylančios

iš balzganoto horizonto dūmo.

Pirmuoju sudrėkinsiu tau akis,

kad kiaurai permatytų klastą,

kad neužgestų niekuomet jose viltis,

net jeigu kelrodė žvaigždė užgęsta.

Antrasis – širdžiai, kad nesopėtų,

kai užsigaus į neteisybės kampą,

atsakymų ieškodama, kad nepailstų,

kantrybės kol aplinkiniai netenka.

Trečiasis lai nuskaidrins protą,

kad mintys būtų aštrios tarsi kardas,

kad atpažintų per tirščiausią rūką

kas užmaršties, kas meilės vertas.

O paskutinį, tarsi miglą paslaptingą,

aplink tave paskleisiu šiaip sau,

kad per akivaizdu nebūtų:

koks gi gyvenimas, kai

viskas paprasta,

be nuotykių,

be vingių ir

be burtų?

Tyloje

Kartais
tyloje sutelpa
daugiau tiesos
nei žodžiuose, kad
ir kokie nuoširdūs jie bebūtų.

Čia panašiai kaip žvaigždės,
kurios sutelpa tamsoj,
daug paslaptingos
tuštumos tarp jų,
kitaip pražūtų.