Niekas

Mes - 
toks pat niekas, 
kaip sniegas. 
Vieni - verpetais
lekiantys į niekur. 
Kiti - ramiai ir lengvai, 
iš dangaus į pusnį. 
Visi - tik iki atlydžio,
kuomet upokšniais virtę,
išnykstame į
amžinybės vandenynus.

2016 m. sausio 11 d. 

Apie kitokias duris

Vaikystėje dažnai lankydavau senelius kaime. Ten neretai tekdavo draugauti su savimi. Dažniausiai eidavau, kur akys mato, įsilipdavau į žilvitį ir mataruodama kojomis dainuodavau, ar įsitaisydavau malkų pašiūrėje, kur skaniai kvepėjo mediena, o pro langelį vidun krisdavo paslaptinga šviesa. Gerdavau į save įspūdingą tylą, kurioje suskambėdavo tik lietus, linguojantys javai ar švilpaujantis vėjas. Stebėdavau naminių paukščių gyvenimą, glostydavau gyvulius. Sekdavau sau pasakas apie stebuklingus nutikimus, o jų būdavo pilnos visos kiemo balos. Mano vidus nurimdavo ir ateidavo susitaikymo su savimi jausmas. Toks, kai nebereikia savo buvimo pateisinti darymu arba pasiekimais, kai pagaliau išrengi save iš uniformos ir išskiri iš inertiškos masės. Laikas tuomet nustodavo bėgęs pro šalį ir susilygindavo su kvėpavimu. Pagaliau viduje atsiverdavo neišmatuojamos daugiamatės erdvės. 

Galėdavau tuomet valandų valandas klaidžioti pievomis ir pamiškėmis bei vidiniais pasauliais. Man niekuomet nebūdavo vieniša ar nuobodu.

Pagaliau ir dabar atėjo toks metas, kai sugebėjau save išplėšti iš bėgimo ir veikimo iliuzijos. Mane vėl buvo įsiurbęs galingas reikalų verpetas. Lėkdamas jame jauti, kad žadėdamas menamą reikšmingumą jis siurbia laiką, uždaro duris į vidinius pasaulius ir suniveliuoja svajones. Atrodo, tarsi nevalingai dalyvautum nuolatiniame konkurse, kuriame esi perkuriamas pagal svetimus pageidavimus ir įsivaizdavimus. Taip gyvendamas tik tolsti nuo savęs ir darosi vis baugiau pažvelgti į savo vidinę tamsą.

O toje tamsoje slypi vidinė gelmė: ten kyla esminiai klausimai, ten gyvena daugiabriaunė savastis. Ji neišmatuojama daiktais, rezultatais ar elgesio modeliais. Ji tokia tikra, kad supjausto regimybę į skutus vos stoja trumpa savistabos akimirka. Dažnam tikrovė atrodo per skaudi, tad skubiai neria atgal į dūzgiančius minčių debesis, kur laukia reikalai, siekiai, nesibaigiantys konkursai. Ten, kur viską galima pasverti, suskaičiuoti, įvertinti ir sudėlioti į lentynėles. Ir užsimiršti.

Atsispyrusieji instinktyviam bėgimui leidžiasi į pažintį su savimi. Ir tai pakeičia gyvenimą.

Tam nereikia nieko ypatingo daryti. Jei jau tikrai būtina ko nors imtis, tai tik to, ko labiausiai ilgisi širdis. Tiesiog leisti sau būti, nepulti į užmarštį. Nusilupti kaukes pačiam prieš save ir nebijoti tamsiausių vidinio kosmoso tolių. Nevertinti savęs, o pažinti. Galbūt eiti miškais ir laukais, kur akys mato, be jokio tikslo ir džiaugtis vidiniais atradimais, iš kurių gimsta pilnatvė ir darna. Arba bėgti krosą neskaičiuojant kilometrų, kol prablaivės galva. Arba pabendrauti su mylimiausiais ir artimiausiais, kuriems esi svarbus ne dėl savo gebėjimų ar turėjimų. Ir jokiu būdu nevengti atsakymų į sunkiausius ir skausmingiausius klausimus. Atsakymų, kuriuos gauni leidęs sau pabūti su Kūrėju. Tikrai nebus nei vieniša, nei nuobodu.

2015 m. gruodžio 30 d. 

Svečias

Liūdesys ateina iš anksto neįspėjęs. Gali nujausti, kad ateis, kai staiga minoriniais raibuliais nuvilnija juokas, o visos mintys galiausiai nuneša žvilgsnį link padūmavusio horizonto. Jame, atrodo, gali įžiūrėti, kaip tolumoje pasirodo išplaukusi tamsi dėmė. Artėdama ji neįgauna formos: keroja, plečiasi, slenka lyg migla. Pakeliui prigesina spalvas, priduslina garsus, apgaubia viską tarsi voratinkliais rudeninį mišką. Prisėlina iš visų pusių ir pasijunti pagautas.

Gužiesi nuo vidun besiveržiančios drėgmės ir šalčio, lyg skustuvu besiskinančio kelią į pačią sielą, negailestingai amputuojančio visas apsimestinės laimės išraiškas, suaugusias į tamsų mišką. Pro kamienus ir šakas, apkibusias įvairiausias savisvarbos amuletais, jau seniai neregėti nei dangaus, nei tolių, nei svajonių.

Supranti, kad galėjai bėgti, bet žinai: vos sustosi – jis pasivys. Nes kartą atėjęs, liūdesys prilimpa it tįstantis šešėlis. Jis pinasi apie kojas ir apsunkina kiekvieną žingsnį.

Gali atsiauginti nugenėtą mišką, paslėpti savo alką už dievams skirtų raižytų stulpų. O jis vis tiek ateis, prasismelkęs kiaurai lyg dvasia iš anapusinio pasaulio.

Todėl nebėki. Išvirki jam žolelių arbatos, pakvieski drauge prisėsti, apkaišyki pagalvėlėmis: priimki lyg artimiausia draugą. Paklauski, kodėl tave aplankė būtent šiandien. Ko jis norėtų. Įdėmiai klausykis: įsileiski kiekvieną šalčiu ir drėgme alsuojantį žodį, nepatogų jausmą. Skirki laiko tiek, kol jam neliks ką sakyti. Tu pamatysi, kad jau gana: migla išsisklaidys ir tavo svečias taps skaidrus, it rasos lašas.

O tuomet nesistenki būti mandagus, neieškoki kitų temų pokalbiui, nesiūlyki jam vakarienės ir nekvieski pasilikti nakčiai. Tau nereikia su juo per daug susidraugauti. Tiesiog padėkoki, kad atnešė gaivos į tavo dūstantį ir skubantį pasaulį, kad priminė tai, kas svarbiausia, aplankė ir pamaitino tavo sielą. Ir paprašyki, kad išeitų.  

Tik neliūdėk išleidęs svečią: jis tikrai sugrįš. Ir tu nujausi, kad ateina. 

Tavo visados

paukščiai giedos, 

alyvos ir toliau kraus žiedus, 
nestabtelės nei vėjas, 
nei saulė nešykštės šviesos. 
tik tavo širdyje
įrėžtas randas mes šešėlį:
jame išėję liksim
tavo visados.

2014 m. balandis

Lapkritis

Užsimerkęs dangus 
beldžiasi šiandien į langus,
į stogus, į nuplikusių medžių šakas. 
Sustirusias rankas, virpančias lūpas
drėgmė bučiuoja. 
Lapai sumirkę, netekę šlovingų spalvų, 
slidūs nuogi kamienai garuoja. 
Miške kvepia vandeniu, 
praeitimi ir būsimu šalčiu. 
Šiandien labai 
labai kvepia lapkričiu.

2015 m. lapkričio 17 d.

Pabėgėlė

Spalvoti lapai
krinta,
šiugžda,
šnabžda vėjui savo paslaptis,
į upę leidžiasi,
tarytum sklandytuvai.

Ir dega upė
raudonai,
geltonai,
tarsi dejuotų spalvomis,
raudodama dienų,
kurios pražuvo.

Tave menu šiandiena:
tokią gražią,
su saujomis kaštonų,
vėjo taršomais plaukais,
kai bridome drauge
per gilią balą,
kai laigėme
nevaržomos laukais.

Kai tau sakiau,
kad niekad nesikeisiu,
kad suksis ratas,
bet ne man.
O tu žadėjai,
kad ir kitąmet ateisi,
pabelsi šaltu lietumi 
stogan.

Ir štai, su vėjo gūsiu,
graibstančiu lapus,
tuomet dingai
ir vėl pradingsi.
Gal dar įžvelgsiu
tavo veidą pro lapus, 
nubėgančios tolyn
atodūsį išgirsiu.

2014 spalio 14 d.

Visoks man reikalingas

Po lašą tave susirinksiu:

nektarą iš žiedų,
rytinę rasą nuo žolės, 
miglą iš slėnių, 
spalvas vaivorykštės ir
pelkės dugno syvus.
Kad nemanyčiau, jog esi
saldus, kartus ar rūgštus. 
Nes tu – visoks. 
Ir toks man reikalingas.

2015 m. balandžio 29 d. 

Išsiskyrimai

Išsiskyrimai -
liūdni ir skaudūs,
lyg aštrūs kadagio spygliai, 
lyg rakštys sieloj, 
išversto medžio šaknys dangui atstatytos. 
Kiekvienas oro gurkšnis - 
tarytum skystą stiklą rytum. 
Neišvengiami, reikalingi, 
atmėžiantys tai, kas išties svarbu
nuo to, kad nereikšminga. 
Tikrieji mokytojai, 
budintojai ir budėtojai. 
Pakopos vedančios į prasmę,
į save ir tikrą meilę.

2015 m. sausio 20 d. 

Apie langus ir ne tik

Praėjo jau visi metai, kai paaiškėjo, kad mane apšmeižė. Iš svarbios organizacijos net gavau raštą, kuriame parašyta, kad buvau apkaltinta nebūtais dalykais. Rimtos tetos užsienietės rimtais veidais ir balsais rimtai aiškinosi, kas ir kaip, reikalavo visokių popierių, įrodymų, parašų ir antspaudų. Pagaliau, po devynių mėnesių nusprendė, kad visos tos pasakos – iš piršto laužtos, o aš – nekalta ir skaidri, kaip koks gerai išblizgintas grūdinto stiklo vitrininis langas.

Taigi, dieną prieš man sužinant apie savo nekaltumą toks langas mūsų namuose subiro į šipulius. Matyt, kad nuo įtampos, kuri tuomet tvyrojo mano aplinkoje. Pamenu, kaip stovėjau prie trupančio stiklo ir galvojau, koks jis panašus į mano gyvenimą. Abu kažkam užkliuvome tik todėl, kad buvome savimi. Į abu smogė taikliai, žinodami, kad suaižėsim ir subyrėsim. Abu mus pakeis. Piktadario niekas neieškos, todėl jis galės ramiai daužyti kitus langus, kuriuose atsispindi tikrasis jo veidas.

Yra šiame palyginime ir vienas labai aiškus skirtumas: aš pakilau, o stiklą mes tiesiog pakeitėm nauju. Ir pakilau aš ne šiaip sau, o stovėdama ant Oslo operos rūmų stogo. Iki sprendimo apie mano nekaltumą dar buvo likę keli mėnesiai, o aš tą žvarbią pavasario dieną tiesiog pajutau, kaip mano siela išskleidė sparnus ir vėl pradėjo mokytis skraidyti. Tą dieną aš jau žinojau, kad gausiu laišką su man palankia išvada. Taip jau man nutinka, kad kartais gebu matyti tai, ko nemato kiti.
Ir pamačiau aš ne tik ateitį, bet ir praeitį. Labai aiškiai, su visais užpuolikų kėslais. Su visomis jų baimėmis ir ilgai rūgusiu pavydu. Taip aiškiai, kaip „Fendi“ rankinuką Romoje pro didžiulį ir skaidrų vitrininį stiklą.

Keisčiausia buvo tai, kad gavus laišką manęs ėmė atsiprašinėti tie, kurie nieko nedarydami stebėjo situaciją iš šono. Jie man rašė, kad džiaugiasi, kad tvirtai tikėjo mano nekaltumu. Atsiprašė ir tie, kurie niekuo negalėjo padėti. Tie, kurie galėjo, norėjo ir padėjo – džiaugėsi kartu su manimi. Su manimi jie žengė ir į kitą istorijos puslapį.

Ir štai jau visi metai, kai nieko panašaus į atsiprašymą dar negirdėjau iš tų, kurie laužė pirštus, galvas, širdis ir sielas, kad prikurtų nebūtų istorijų. Mane kartais apima jausmas, kad viso to, kas nutiko, niekada taip ir nenutiko. Kad niekas iš manęs nepavogė ankstesnio gyvenimo.

O jei ir pavogė, tai ką? Lai sau velka ant kupros tą krūvą išblukusių šukių. Nemažai ta krūva turėtų sverti. Tokią visur valkiojant ne vieną pūslę ant sielos galima prisitrinti.

2015 m. liepos 17 d.

Apie baksnojimo meną

Aš, pavyzdžiui, esu iš tų žmonių, kurie net nieko blogo nepadarę atsiprašo. Mane labai kamuoja gerai išvystytas empatijos jausmas. Kažkada turėjau stebuklingai gražią draugę anglę (ji tiesiog švytėjo iš vidaus tarsi angelas, o todėl turėjo daug priešų), kuri atsiprašydavo net dėl to, kad atsiprašydavo. Taigi, mano atvejis tikrai nėra pats ekstremaliausias.

Anksčiau mane dar kamavo ir naivus tikėjimas, kad giliai širdyje žmonės yra geri. Kad net visiški psichopatai, subadę auką peiliu, suvokia savo veiksmų blogį ir juos naktimis ėda sąžinė.

Neseniai sužinojau, kad tai nėra tiesa, nes psichopatai nejaučia empatijos ir jiems visiškai nerūpi kito žmogaus jausmai, jam padaryta fizinė ar dvasinė žala. Ir jokia sąžinė naktimis jų neėda. Juos kamuoja visai kitokie dalykai: dėmesio stoka, valdžios troškimas, siekis pirmauti ir pan. Na, šiaip jau nekamuoja, nes toks jų gyvenimo būdas, bet apie tai pasiskaitysite patys.

Taigi, bakst vienam, bakst kitam ir gyveni sau toliau, ieškodamas, ką dar iš savo kelio išbaksnoti. Ir nereikia čia stebėtis, kad net pagautas su kruvinu peiliu rankoje toks žmogus neatsiprašys. Greičiau jis pasakys, kad užbaksnotasis buvo pats kaltas, nes griuvo ant peilio. Ir taip kokius penkiolika kartų.

Viskas kiek sudėtingiau, kai vietoje peilio naudojamos apkalbos. Nėra peilio rankoje, taigi nėra ir akivaizdaus baksnotojo. Galima mėtyti pėdas ir sakyti, kad nubaksnotasis pats nusibaksnojo. Arba galima papriekaištauti, kad nubaksnotasis dejuoja, lieja visokią ten pagiežą ir skundžiasi, kad skauda. Arba aiškinti, kad nubaksnotajam skauda, ne dėl to, kad jį intensyviai ir sistemingai baksnojo, o dėl to, kad jam šiaip gyvenime yra kažkas negerai.

Anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad baksnotasis buvo specialiai nubaksnotas, o ne pats nusibaksnojo dėl kokių nors mistinių priežasčių.

Pats nuostabiausias dalykas yra tai, kad niekas nukentėjusiojo taip ir neatsiprašo. Matyt, sąžinės nėra. Ir empatijos nėra. Ir šiaip, matyt, žmogus užsiėmęs. Nes pasaulyje liko dar daug neužbaksnotų.

2015 m. liepos 14 d.

Oro gurkšnis

Kaip gera kvėpuoti! Tik po ligos prisimeni, kad kiekvienas oro gurkšnis – dovana. Kai gali įkvėpti ir iškvėpti be pastangų, kosulio, dusulio. Tiesiog įleidi ir išleidi orą. Greičiausiai, po kelių dienų pamiršiu, kaip šiandien džiaugiausi. Sustiprėsiu ir pamiršiu.

Visuomet taip: kas nors parbloškia ant menčių, guli, dejuoji, skausmuose galuojiesi. O paskui ateina akimirka, kai suvoki įveikęs sunkumus. Tuo metu būna taip lengva, gera. Lyg išsinėrus iš seno sudiržusio savo apvalkalo. Rodos, kad net kojomis žemės nesieki. Išauga sparnai. Jautiesi nuostabiai gyvas.

Nelinkiu jums ligos ar sunkumų. Linkiu iškęsti. Išlaukti akimirkos, kai gera tiesiog gulėti ir kvėpuoti. Kai mostelėjus sparnais, pakyli arčiau Dangaus. Kai nebėra noro gręžiotis į išnarą taršančius maitvanagius. Kai iškankintas kūnas tampa toks skaidrus, jog per jį ima matytis šviečianti siela.

2015 m. vasario 21 d.

Kelias namo

Šiandien su Makseliu brovėmės mišku per pusnis. Taip gražiai snigo: gausiai, be vėjo. Saulė švietė pro debesį, o apie ją ratu sukosi snaigės. Atrodė, kad einame šviesos tuneliu. Jame buvo taip ryšku, kad savo baltą šunį vos galėjau įžiūrėti: kai nebegalėdavo išbristi, jis, lyg bebaimis baleto šokėjas, vis šoktelėdavo viršun, atsispirdamas visomis keturiomis. Ore suplazdėdavo jo ausys, suspindėdavo į mane įsmeigtos ištikimos akys ir jis vėl trumpam pradingdavo pusnyse.

Tas akimirkas jaučiausi labai laiminga. Tarsi Dangus būtų pažadėjęs lengvumo ir šviesos.

Taip ir ėjome laimingi namų link, kur laukė mylinti širdis.

2015 m. vasario 2 d.

Nešuliai

Kartą girdėjau istoriją apie senyvą žmogų, kuris ant savo kaklo nešiojosi didžiulį ryšulį raktų. Sunkus nešulys labai trukdydavo miegoti, mat pariedėjęs nuo krūtinės spausdavo gerklę ir išsigandęs vyras rėkdamas šokdavo iš lovos, galvodamas, kad kažkas jį bando pasmaugti. Kaip bebūtų, raktai buvo tokie svarbūs, tad juos nusiėmęs žmogus nebūtų sudėjęs bluosto. Nenuostabu, kad vieną dieną jam pagaliau sustreikavo sveikata ir jis pateko į ligoninės skubios pagalbos skyrių. Gydytojai nusprendė peršviesti krūtinės ląstą rentgenu. Niekas – nei malonios slaugytojos, nei autoritetingi vyriausieji gydytojai, nei susirūpinę artimieji – nesugebėjo ligonio įkalbėti nusirišti raktus. Visi išgirsdavo tą patį atsakymą: „Jūs nieko nesuprantat!”

Kiekvienas ant kaklo užsikariame savo nešulį. Vieni ant virvelės veria buitinius rūpesčius, nerimus dėl mylimųjų, gerovės, karjeros. Kiti tįsia visokias baimes ir nuoskaudas, įkyrias mintis, nepasitikėjimą savimi, teisuoliškumą, pavydą, troškimą išgarsėti, pripažinimo poreikį. Taip įsitveriame į ką nors savo gyvenime, taip imame tai branginti, kad visa kita nublanksta, netenka prasmės. Tampame vieninteliais tos srities ekspertais, aukojame jai visą savo laiką, mintis ir jėgas. Galop, našta tampa tokia sunki, kad ima dusinti, varžyti, atima miegą ir dvasinę ramybę.

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ ( Mt 11:28), kviečia Kristus. Būtent dabar – džiaugsmingai laukdami Jėzaus gimimo – galime išsilaisvinti ir sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia ir brangiausia. Žiūrėdami į mylinčias artimųjų akis, linkėdami vienas kitam ramybės, laimės ir vilties, patikėkime savo nešulius Kūrėjui. Jo rankose – pradžia ir pabaiga, dangūs ir žemės, gyvenimas ir mirtis. Jam nėra nieko neįmanomo.

Mūsų pakanka tokių, kokie esame, apnuogintomis sielomis, nebijančių gyventi, suklysti ir pakilti. „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų- tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2:8-9).

2014 m. gruodžio 24 d.

Tyla prieš skrydį

Man patinka tyla. Ji turi tūkstančius veidų. Ypač ji įvairi miške. Štai rudenį mūsų kaimynas stūkso beveik nebylus. Niekas jame nesprogsta, negieda, neskuba. Tik tyliai šiugžda padžiūvę lapai, apraizgyti begalinėmis voratinklių gijomis. Jei pasiseka, gali išgirsti bumbsint kaštonus, riešutus ar giles. Vis dažniau girdisi genio stuksenimas. Po truputį mišką apima begarsė tyla.

Man patinka, kaip tokioje tyloje skamba žodžiai, tarp jų daromos pauzės. Kiekvienas – tarsi koduotas erdve sklendžiantis pranešimas. Kartais, po ilgos tylos ištartas žodis duoda pradžią stebuklui. O kartais pauzė tarp žodžių pasako daugiau, nei atsargiai parinkta frazė arba tiradų virtinė. Kai tyla stoja ten, kur jos neturėtų būti, aiškiausiai prabyla pašnekovo povyza ir mimika.

Vieną tokį atvejį, kai stojus nepatogiai tylai garsiau už viską šaukė kreivas šypsnis, labai gerai prisimenu. Tuokart bandžiau apnuoginti sielą žmogui, su kuriuo išgyvenome keletą nesusipratimų. Buvau tokia naivi, kad būtent taip pavadinau tuos kruopščiai kolekcionuojamus nutikimus. Pamenu, kad kreivas šypsnis, kuriame buvo sumišusi panieka ir pergalingas pasitenkinimas, man staiga nušvietė protą aiškiau, nei tūkstantis triukšmingų žodžių: kažkas kruopščiai audė lipnaus melo voratinklį, o aš į jį vis tvirčiau painiojausi. Pamenu, dar bandžiau tarti kažkokius žodžius, bet jie smigo į juodą tylą tarsi į garsui nepralaidų filtrą. Liko tik kreivas šypsnis ir visiškas aiškumas. Nespėjau susivokti, o jau buvau susukta į savotišką kapsulę, iš kurios negalėjau susisiekti su ankstesniu savo pasauliu. Niekas manęs nebenorėjo girdėti, nors visi žinojo kažkokią mistinę tiesą. Netrukus pati pradėjau abejoti tuo, ką žinau apie save. Kai dar bandžiau prieštarauti, net maldauti, kad nebestumtų į tamsą, man pašaipiai pasiūlė pasitikrinti galvą. Pasitikrinau. Pasirodo, ji kuo puikiausiai veikė ir viską teisingai suprato, tik negalėjo patikėti tokiu metodišku žiaurumu. Kai pagaliau užčiaupiau burną ir ėmiau tylėti, triukšmingi minčių debesys pradėjo sklaidytis.

Prireikė nemažai laiko, kol mano viduje vėl atsirado vietos tylai. Po kelių mėnesių, kai stovėjau ant balto tarytum naujas gyvenimo puslapis Oslo operos ir baleto teatro stogo, kai pagaliau pajutau norą išskleisti sparnus ir pakilti virš fiordų, iš savo minčių išstūmiau triukšmą. Tylą liejosi vidun laisvindama, guosdama, žadėdama naują pradžią.

Dabar, kai jau praėjo metai nuo visiškai negarbingo ir, greičiausiai, turėjusio mane pribaigti smūgio žemiau juostos, mano tyla velkasi kitokį rūbą. Kol vorai ir toliau pančioja rudeninį mišką į savo tinklus, o rytinė rasa ir saulė verčia juos spindinčiais žvaigždynais, tirpsta paskutinės mane pančiojusios baimės gijos. Liko tik menki nerimo atgarsiai, tarsi būgnai šaukiantys į kovą. Atėjo laikas plienu žvangančiai tylai.

2014 m. rugsėjo 22 d.

Gyvenimo pilnatys

O virš Kauno jau kybo didžiulis Mėnulis. Vienas gydytojas sakė, kad tokiomis dienomis priėmimo skyriuje padaugėja pacientų, kuriems nereikia chirurginių intervencijų. Skauda žmogui, o nėra ką išpjauti, susiūti ar vaistais numalšinti. Gali tik išklausyti, užjausti, paguosti.

Neilgam tai: praeis kelios paros ir kaimyninis dangaus kūnas pradės nykti iš mūsų akiračio, nurims jausmų ir emocijų potvyniai, nerimai. Tarytum vaiduokliai sumenks baltoje šviesoje reikšmingomis pasirodžiusios bėdos.

Tačiau būna ir kitokia pilnatis: kartais ji ateina ilgam, net keleriems metams, o kartais – su visam. Pateka ji žmogaus gyvenime ir atsisako sudilti. Keistas tai metas: visa, kas skendėjo tamsoje, ima lįsti į šviesą. Pradedi matyti tikruosius žmonių veidus, jų ketinimus, savo ir jų baimes. Susidrumsčia viskas, kas buvo ramu. Atpažįsti save kituose ir kitus savyje. Patiri didelį skausmą, kurio neįmanoma atsikratyti net nubėgus dešimtį kilometrų. Būni pavadintas nenormaliu. Bet tai – nieko blogo. Būti nenormaliu – didelis dalykas. Tik patys nenormaliausi sukuria nemirtingus sonetus, sukuria visatos modelius ar išranda technologijas, be kurių paskui niekas nebegali gyventi.

Virš mano laikinų namų stogo ką tik praskrido laukinių ančių pulkas, nukreipęs rikiuotės smailųjį kampą šiltųjų kraštų kryptimi. Vakaras šaltas, rudens nuojautas jau keičia darganos laukimas. Ir rodos tokį ramų vakarą, vidus ir manyje audringas: jaučiu, kad mano gyvenimo pilnatis dar nesibaigė. Džiugus tai nerimas, šaukiantis ieškoti, siekti, norėti nepaliečiamų dalykų. Vargu, ar norėčiau vėl gyventi palaiminguose patamsiuose.

2014 m. rugsėjo 8 d. 

Nerimo dienos

Jau nepamenu, kurią tiksliai liepos dieną pastebėjau pasikeitusią saulės šviesą: vakare ji leidosi visai kitokia, nei pakilo iš ryto. Rodos neįvyko nieko dramatiško, nesikaupė audra, nekilo stiprus vėjas. Tiesiog tą vakarą ji visai kitaip prisilietė prie skruosto, tarsi atsargiai žadindama iš vasarinio snaudulio. Tą akimirką ramybę sudrumstė pirmas nerimo lašas.

Virsmas įvyksta du kartus per metus: baigiantis žiemai ir vasarai. Pirmiausia jis sukirba kažkur pilve, vėliau veliasi gerklėje, kyla, srūva, tvenkiasi, tvinksi smilkiniuose. Pagaliau nebesutelpi savo kailyje, nerandi vietos, naktimis tildai mintis, bandai šitą būseną išbėgioti, išbambėti, ignoruoti, iškentėti... Žiema persiverčia į naujos gyvybės metą, kai nerimas susprogsta drauge su medžiais ir išsikala iš po sniego su pirmaisiais daigais. Šį pavasarį viskas taip sutvinko, kad mūsų miškas susprogo per vieną dieną. Atsirito sprogimo banga, visus atpalaidavo, paleido, išlaisvino ir pasimiršo.

Dabar – baigiantis vasarai – aplink po truputį įsivyrauja baigties nuojauta. Kaimynė blaškosi po kiemą, iš vieno kampo į kitą tampydama vazonus su gėlėmis. Kažkas vėlai vakare užsikuria žoliapjovę. Pro šalį praslenka nematytas žmogelis, ant kupros nešdamasis meškerę be valo, o rankoje – prakąstą įgedusį antaninį obuolį. Kiekvienas bando savaip pasijusti gyvas: vieni lekia su vėju po naktiniu dangumi, gadindami tylą, kiti iš miesto traukia į gamtą pasiklausyti trankios muzikos, treti svaiginasi arba bukinasi. Dar kiti palūžta po gamtoje besikaupiančios įtampos našta.

Palengva tuštėja daržai, gelsta tušti vaiskrūmiai, barsto sėklas medėjančios kalendros, lazdyno šakos sunksta nuo riešutų. Prigesusios saulės spinduliuose virpa obels lapai, baidydami klykaujančius kėkštus. Vis dažniau matyti išdidžios jurginų galvos, akis kliūva už chrizantemų pumpurų.

Iš po kojų po truputį dyla pagrindas, kol rodos lieki su šiuo pasauliu susietas vieninteliu – savo laikinumo suvokimo – siūlu. Esi ir didelis, ir mažas. Talpus, bet tuščias. Vienas tamsoje, įsikibęs į yrantį gyvenimo mezginį.

Lieka tik apkabinti save rankomis, sūpuoti ir tyliai guosti, kad viskas bus gerai. Netrukus apdžiūvusius gėlių žiedus vorai apipins nėriniais, nuklos pamiškę varvantis rūkas, pridygs įvairiaspalvių grybų, sodrios samanos pakvips pūvančia mediena... Iš spintos į dėžes iškeliaus vasarinės suknelės ir bateliai, namo vėl pradėsime tempti malkas židiniui, vis dažniau pakvips gardžia sriuba.

Šiandien apsunkęs dangus prakiūra tai švelniai, tai piktai. Nurudusiuose krapų žiedynuose trumpam pražysta saulių jūra. Tolyn genamas tamsus debesis vis dar bamba, kabindamasis už eglių viršūnių. Netrukus paukščių taku išsklęs gandrai ir atmos į mūsų padangę skaidrų liūdesį. Jį reikia įsileisti, kad kiaurai persmelktų. Ji – gyvybės kupina vasara – baigiasi. Išeina, mokydama laikinumo. Nejau gali tam likti abejingas?

2014 m. rugpjūčio 12 d.

Gyvenimo virtuvė

Sumetusi jautienos kaulus į puodą ir magiškais judesiais sudėjusi septynių rūšių prieskonius staiga supratau, ką reiškia posakis „draugą nelaimėje pažinsi“. Anksčiau kažkaip atrodydavo, kad nelaimės padeda „atsijoti“ draugus nuo nedraugų. Tikrus nuo apsimestinių. Atpažinti vilkus ėriuko kailyje. Tačiau raibulių raštai nerūdijančio plieno fone kvietė mąstyti kitaip.

Galbūt draugystė – konstanta, tarytum Žemės ryšys su Saule? Tik jos būsena kinta tarytum Mėnulio fazės. Kartais draugas tampa priešu: degina tarytum aitrusis pipiras žaizdą. „Kaip tu taip galėjai?“ – norisi šaukti, nes skauda, nes nemalonu, nes staiga pamatai, kad gražųjį savo fasadą demonstravęs bičiulis staiga pasisuko ne tokia puošnia puse į tave, atverdamas priplėkusius kampus ir įpuvusias sijas. Dar skaudžiau, kad atsukęs į kitus savo puošniuosius balkonus, jis gardžiuodamasis atskleidžia visas paslaptis apie tavo pablukusias freskas ir suraižytą parketą.

Sunku tuomet mylėti draugą. Kadaise tepęs medumi, dabar jis raižo, čaižo, pjausto, kankina, mojuoja neapykantos vėliava, po kuria telpa būrys lengvatikių žioplių ir nekentėjų, polinkį į sadizmą slapstančių po neskoningu teisuoliškumo dekoru. O tuomet jau keršija už viską, ko anksčiau nesugebėjo atleisti. Gal už tai, kad pasaulis tave labiau mylėjo, o gal pranokai jį ir pabuvai didesnis, reikšmingesnis, -esnis, -esnis, -esnis...

Dyla draugystės pilnatis iki plonyčio siūlo.

Tačiau nelaimėje draugas netampa nedraugu, bailiu ar nejautriu lyg tuščias sraigės kiautas. Čia jis tiesiog parodo savo tikrąjį veidą. Tokį, kokio anksčiau nebuvo matyti pro iškvėpintą rožinę dūmų užsklandą, po kuria nepastebėjai pasisėjusio neapykantos grūdo ar įsimetusio pavydo puvinio. Visa, kas tikra, galima įžvelgti tik per skausmo lęšį. Gėrį, jei tokio buvo. Skausmą – savyje, kad ūgtelėtum. Ir giliai slapstytas paslaptis, kruopščiai dangstytas po apsimestine šypsena ar deklaracijomis.

Tuomet ir pamatai savo draugą tokį, koks yra. Tą, kuris po paradiniu fasadu, tamsiausią jo mėnulio pusę. Pamatai jį praeities raibuliuose, pamatai ten save ir vis dar judu rišančią plonytę šviesos stygą. Jei ji nutrūks, abu nulėksite kas sau į skirtingas bekraštės, stingdančios Visatos puses. Nieko baisaus, ten yra daugiau saulių...

Vis tik kartais Mėnulio ragelis ima pilnėti, iš tamsos išplėšdamas vis daugiau dangaus. Po tokios varginančios delčios galiausiai ateina nauja, ryškesnė pilnatis. Nes visa keliauja ratu. Nes be tamsos nesuvoktume šviesos. Nes be pokyčių ir aitrios tikrovės prošvaisčių gyvenimas atrodytų sprangus ir prėskas.

Čia iš minčių gelmės mane pažadino kunkuliuojantis puodas. Sriuba juk ne šiaip srėbalas. Tai - stebuklingas viralas mylimam žmogui. Su sveikatą gerinančiais ir sielą stiprinančiais karčiais ir kvapniais prieskoniais. Pilna gražių minčių, sudėtų drauge su kubeliais smulkintomis daržovėmis, aromatingomis, prieš lietų iš daržo suskintomis žolelėmis ir traiškytais česnakais. Pilnas puodas gyvenimo magijos. Naudingas ir tvieskiant pilnačiai, ir skendint visiškoje tamsoje.

2014 m. rugpjūčio 11 d. 

Kiškių bažnyčia

Nuostabus tas žmogaus organas – ausis. Kai buvau maža, senelis už jų suėmęs delnais mane keldavo viršun ir rodydavo kiškių bažnyčią. Gražu buvo pažiūrėti: jam – į mane, mamai – į mudu. Taip ir nepamačiau tos bažnyčios, o dabar jau niekas nebesisiūlo parodyti.

Dar ausimis esu girdėjusi daugybę nuostabios muzikos. Kartais ji skamba išorėje, bet dažniausiai – viduje. Lyg būčiau bažnyčia, koncertų rūmai ar jaukus skverelis. Arba miškas, kuriame niekuomet nebūna visiškai tylu. Tačiau visas jo triukšmas yra gražus.

Nuo šio nuostabaus organo priklauso pusiausvyra. Ir fizinė, ir dvasinė. Kartais geriau netekti fizinės pusiausvyros ir griuvinėti pakampėmis, nes išgirdus ką nors prarasti dvasios ramybę. Pastaroji būsena – labai nemaloni. Nuo jos norisi kišti galvą į smėlį, nors tai visai nepadeda. Jei jau ramybę trikdanti mintis įsigavo vidun – pusiausvyros nebus. Teks arba kasti naujus gynybinius įtvirtinimus, remti viską pastoliais arba stebėti griūnanti savo susikurtą pasaulėlį, naikinti savo mažytį ego ir laukti palengvėjimo. Tarytum lietaus po kaitros.

Tačiau nuostabiausias ausų gebėjimas – girdėti tik tai, ką nori. Kartais sveikos ausys tampa tokios kurčios, kad girdi tik tam tikrus žodžius ir jų derinius. Pro tokį kiautą neprasimuši, geriau net nebandyti. Bent jau ne žodžiais, nes selektyviai pasibraus tik atrinktieji, bus suformuoti jų atitinkami deriniai ir nukreipti prieš bet kokius gerus norus. Tuomet gali teisybę rašyti, kad ir lėktuvais danguje – sveikų kurčių ausų savininkas negirdės ir nematys. Nes nenorės. Nes, kaip sakė seras Eltonas: „Sorry seems to be the hardest word“. Kas jau kas, o seras Eltonas žino, ką sako. Pas jį su ausimis viskas tvarkoje. Jo viduje nuolat skamba muzika. Man atrodo, kad jis gal net yra matęs kiškių bažnyčią...

Norėčiau ir aš pagaliau pamatyti tą kiškių bažnyčią. Man atrodo, jei jos visi dažniau pasiilgtume ir pasistiepę bandytume įžiūrėti, gal išmoktume selektyviai girdėti tik gražius, teigiamus, skaidrius žodžius. Dalintumės ne savo aukšto bokšto teisuoliškumais, o vidine muzika. Nereikėtų pargriuvusio volioti purve ir tuo džiaugtis. Nes juk po to kažkaip neskanu burnoje lieka net pačiam kiečiausiam. Nes visi giliai širdyje nori, kad į juos būtų gražu pažiūrėti...

2014 m. rugpjūčio 5 d.

Nesudėtinga meilė

Meilė nereikalauja jokio veiksmo. Kai įsileidi, ji srūva vidun, banguoja, užpildo viską nuo vieno begalybės krašto iki kito. Kūną, protą, širdį, sielą, kiekvieną erdvės kertę ji užpildo šviesa, šiluma, energija, džiaugsmu, grožiu, pasitenkinimu... Tai – dovana, mainais nereikia duoti nieko. Ir tai – natūraliausias žmogaus būvis.

O kartais vidun, apgavusi protą, vidun įslenka neapykanta. Jos tikslas – nuolatinis darbas. Nieko nelaukusi ji ima reikalauti: reikia atkovoti žemes, pastatyti užtvankas, ramstyti jas viskuo, kas po ranka pakliuvo. Kiekvienas prasisunkęs meilės lašas pavojingas! Dėk visas pastangas, kad ji vienintelė čia viešpatautų! O jai vis bus mažai, tarsi tąsi derva ji kaustys protą, širdį, lyg rūgštis graušis iki sielos. Ji atsives gausią kariauną: pyktį, išpuikimą, teisuoliškumą, godulį, pavydą...

Nieko baisaus, nuo to bebūtina numirti. Tuo ir gražus žmogus, kad klysta.

Nereikia tuščių žodžių. Nebūtina svarstyti praeities klaidų. Tai – tik foninis triukšmas. Juo žmonės ginasi nuo baimės, kad jų užtvankas pralauš. Tačiau anksčiau ar vėliau galinga banga į nebūtį nušluos šį kruopštų darbą.

Todėl visur – danguj, darže, darbe ar ant pasaulio krašto, nuo ryto iki vakaro ir iki kito ryto, lyg tai būtų kvėpavimas, paleisk savo užtvankas, kad jas sugriautų. Meilė nereikalauja nieko. Štai kokią dovaną Kūrėjas davė: „meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor. 13:4-8). Tiesiog mylėk, o visa kita bus pridėta.

2014 m. liepos 16 d.

Nuosaikūs bepročiai

Nepailstantis kasdienio ritualo – pasivaikštinėjimo miško takais - prižiūrėtojas šuoliuoja priešais, iš pasitenkinimo net iškoręs rožinį liežuvį. Staiga lyg įbestas sustoja, stebeilydamasis pušin. „Hrrr...“ – girdžiu. Staiga iš pušies pasigirsta džiaugsmingas „ku-kū“!
– Pačiai tau ku-kū! Aš ir vėl be pinigų – pyktelėjusi atšaunu. – Visi paukščiai, kaip paukščiai, seniausiai kitą giesmę gieda, o tu ką? Užsikirtai? Jau antras mėnuo tas pats per tą patį.
Kaip Dievą myliu, staiga pasigirdo „tfū“ ir nelemtas paukštis nulėkė gilyn į mišką.
– Na jau, – pridūriau,– kam jau kam, o tau apie moralę geriau nežioti snapo.
Už tako vingio stabtelėjęs žvejys apsuko dviratį ir patraukė iš kur atėjęs. Matyt buvo girdėjęs, kad net smulkaus sudėjimo su savimi besiginčijantys bepročiai gali būti mirtinai pavojingi.

2014 m. birželio 10 d. 

Draugužis

Mano šuniukui tik dveji, o atrodo, kad ši maža būtybė visą gyvenimą buvo mano dalis: tarsi dar viena ranka ar koja, lovoje įsitaisanti į jai patogiausius kūno linkius. Toks jausmas, kad Kūrėjas jį sutvėrė iš mano sielos gijų ir dabar mums, tokiems susipynusiems, lemta keliauti amžinaisiais begalinės visatos keliais.
Kažkuo jis primena mane, kai būdama trejų ar ketverių, balsu raudodama eidavau atsiprašyti savo geriausios draugės Redos, o sutikdavau ją pusiaukelėje, tokią pat apsiašarojusią, einančią atsiprašyti manęs. Apsikabinusios pamiršdavome visą pasaulį ir save, nes daug svarbiau buvo savo saujoje jausti tos pačios brangiausios mergaitės ranką ir drauge suptis ant rožinių svajonių debesies.
Jis – lyg vaikystės tyras priminimas. Išgrynintų jausmų šaltinis. Aš jį mokau sėdėti ir tarnauti. O jis mane – mylėti ir tikėti.
Kad tu gyvuotum tūkstančius metų, mano mažasis drauge.

2014 m. birželio 6 d.

Pikti žodžiai

Kažkuriuo savo nelengvos kelionės metu ėmiau tikėti piktais žodžiais apie save: esu menka, niekam tikusi, nieko nemoku ir negaliu. Baigta! Dabar pagaliau pradedu prisiminti savo tikrąjį „aš“. Aš – lašas šviesos tamsoje, ramstis bėdos ištiktam draugui, tarnas mažesniam už mane, gausiai apdovanota, kad atiduočiau save kitiems. Aš – bebaigiantis sudegti feniksas, tikintis, jog prisikels patobulintas.
Nekantriai laukiu, kol liepsnos baigs mane naikinusios ir vėl galėsiu pakiltiskrydžiui.

Prisimink ir tu. Mok sparnais drąsiai, apkabink gėrio pripildytą dangų. Gyvenk pilna krūtine. Neleisk blogiui savęs įveikti. Gyvenimo tikslas – patirti gyvenimą, visas jo spalvas. Nedažyk jo tik juodomis ir pilkomis. Mylėk savo naikintojus. Jų būtinai reikia, kad vieną dieną prisimintum savo tikrąjį „aš“.

Gero skrydžio.

2014 m. gegužės 19 d. 

Sparnai

Vieni žmonės iš atminties išblėsta, 
tarytum slogūs sapnai. 
O kitų gerumas išlieka,
įpintas į likimą amžiams, 
lyg spalvotos plunksnos, 
iš kurių nulipdyti sielos sparnai.

2014 m. gruodžio 8 d. 

Dėl meilės

atnešiu tau žodžius
tarytum žemuoges ant smilgos
gardžius
ir džiugius
lyg rudeninių lapų puokštė
minkštus
tarsi kamuoliniai debesys
glostantys giedrą dangų

kad būtum,
nes esi,
dėl meilės

2014 m. spalio 12 d. 

Leiski

Leiski, o leisk patirti obelų žydėjimą, 
Paliesti pumpurus, įkvėpt jų aromato, 
Po žiedlapių lietum sušokt su vėju, 
Paskęst pavasario danguj 
Tarytum migloje agato.

Leiski, o leisk dar pagulėt rasotoj pievoj, 
Kai miriaduose lašų sužimba ryto saulės, 
Pabūti dalimi šventos tylos, 
Kol vos pakirdę iš sapnų 
Tedėvim sielą, tad nėra apgaulės.

Leiski, o leisk dar pabučiuot naktinį dangų, 
Kai lyja šviesomis iš Paukščių tako, 
Pakilti virš būties ir dabarties,
Be baimės savimi dalintis, 
Žiogai ražienose kol šneka.

Leiski, o leisk dar kartą, o gal du,
O gal dar dešimtis apsukti ratų. 
Ir lai kiekvienas bus it pirmas, 
Pažadinantis sielą, 
kuri mato.

2014 m. kovo 20 d.

Teisumas

Gali užsidaryti savo teisumo bokšte, 
svaidyti akmenis žemyn
nuo pergalės saldžios apgirtęs. 
Gal ir gerai, jei būtent to esi ištroškęs,
Jei džiugina vien aimanos ir mirtys.

2014 m. kovo 14 d.

Siela

Tavo siela nuausta iš Dievo meilės,

švytinčios lyg debesys visatos saulių. 
Ji lengvesnė už pienės pūką,

už žydinčių liepų aromatą,

laumžirgio sparnų plazdėjimo sukeltą oro gūsį. 
Visiškai besvorė,

o kartais užgula širdį sunkesniu už kančią ilgesiu.

Lyg peteliškė iš kokono besiveržiančiu laukan,

į šviesą, kur žydi debesys visatos saulių. 
Tavo siela – tu.

Esi iš meilės.

Taigi, meilė esi tu.

Todėl mylėki.

2014 m. kovo 20 d.

Amanda

Vakar parnešiau namo Amandą. Ji taip įsikibo į mane, kad negalėjau jos palikti tėčiui/dėdei. "Išsigandai?" - paklausiau. "Aha... labai noriu pas mamą..." - sušnabždėjo ji. 
Neklausiau, kas ją ir sesutę vėžino motoroleriu po mūsų kaimelį. Bet mačiau, kaip virto, ir sunki transporto priemonė užvirto ant nukritusių mergaičių. Nuskubėjusi radau jas verkiančias, o tėtė/dėdė kvailokai, pasimetęs aiškino, kad juk nieko baisaus nenutiko. "Gal ir ne, " - pasakiau, tikrindama Amandos sesutės skaundančią koją, bandydama suprasti, ar nesusilaužė, - "tik va taip kartais žmonės ir užsimuša."
Amandos sesutė netrukus užsiropštė atgal, o mažoji nesutiko. Kai pasilenkiau prie jos, ji stipriau apsikabino mano kaklą. Supratau, kad parnešiu. Ten - namuose - yra mama. Ir ji Amandai dabar svarbiausia. Taip mes ir ėjome: tėtė/dėdė su sesute ant motorolerio ir aš, su Amanda ant rankų. "Gi sunku tetai, eišk, parvešiu," - kalbėjo dėdė. "Nieko," - atsakiau. - "Kai aš buvau maža, ir mane kažkas nešiojo."

2014 m. rugsėjo 28 d.

Apie levandų mėlį ir kitoniškumą

Negalėčiau paaiškinti, kodėl taip labai myliu levandas. Gal čia kažkas panašaus į motinos meilę savo vaikui: myli ir viskas. Tiesiog tai – vienas tų savaime suprantamų dalykų.

Nedidelio sodo savininkui savaime suprantamas dalykas yra augalų įvairovė. Vienus jis sodina tam, kad suvalgytų, o kitus – kad pasidžiaugtų. Deja, įvairovės pranašumą suvokia nevisi.

Jei burokėliai būtų žmonės, jie, greičiausiai bambėtų apie levandos nenaudingumą sodininkui, keistą jos lapų ir žiedų spalvą, jau nekalbant apie dar keistesnį aromatą. Jie reikalautų, kad levanda liautųsi staipytis ir traukti visą dėmesį į save, kad pagaliau taptų naudinga daržove ir subrandintų šakniavaisių ir būtų tokia, kaip visi. Blogiausiu atveju ji bent jau turėtų imti pavyzdį iš serbento. Tas, aišku, yra keistuolis, mat turi įžūlumo puikuotis žiedais, o vaisių nebrandina po žeme, kaip visi normalūs burokai. Bet jis bent jau kažkokius vaisius ant tų savo plonų šakalių nokina. Apie bulves burokėliai patylėtų, nes, kaip pagalvoji, yra labai nepadoru priauginti tokį didelį kiekį šakniavaisių vienu ypu. Pamaivos! Kad jas kas iškastų!

Akivaizdu, kad bambekliai burokėliai nežino, jog levandas paprastai sodina tam, kad sieloje būtų šventė. Dar jie nežino, kad sieloje šventė būna ir nuo naminių barščių. Jei jie tai žinotų, gal nesuktų sau galvos dėl kitų pranašumo, o džiaugtųsi, kad sodininkas juos pasirinko dėl jų savitumo.

Taip ir Didysis Sodininkas mus pasirinko, kad levandos būtų levandomis, o burokėliai – burokėliais. Vargu ar jis apsidžiaugtų savo Sode radęs vien burokėlius. Tad gal neverta sukti sau ir kitiems galvos dėl kitoniškumo keliamo pavojaus ir pagaliau susivokti, kad įvairovė – puikus savaime suprantamas dalykas. Panašiai toks pat, kaip ir žydinčios levandos aromatas.

2015 m. liepos 17 d.

Rūke

Aplinkui nematyti nieko. Tik balzgani rūko – pažeme slenkančių debesų – liežuviai degina odą šalčiu. Rodos pati mirtis brautųsi po rūbais, pro odą, lik širdies ir dar giliau – į pačia sielą. Bandau nedrebėti, įsileisti drėgmę ir šaltį vidun. Pro virpančias lūpas lauk veržiasi garas. Tarytum duoklę, jį čia pat pasiglemžia rūkas.

Taip stovėdamas gali trumpam pamiršti viską ir būti pamirštas visų. Kažkur ten, kalvos papėdėje slūgso ežeras. Kažkur ten, už voratinkliais apraizgyto miško vis dar miega miestas. Kažkur ten kažkam diena prasideda, o kažkam – baigiasi. Būdamas rūke esi nei ten, nei čia. Tarytum pakeliui į kitur – save, skverbiesi su drėgme ir šalčiu: po rūbais, pro odą, lik širdies ir dar giliau – į pačia sielą.

Kažkas visai šalia tarytum sušvilpia, pasuku galvą, paukščio sparnas bemaž kliudo skruostą. Dingsta taip pat netikėtai, kaip atsirado. Bandau kažką pavymui sakyti, bet išsiveržia tik gilus trūkčiojantis atodūsis. Ištirpsta čia pat, kur prasideda rūko siena.

Aplinkui nematyti nieko, tik tarytum piene ištirpęs tavo siluetas kartais išnyra iš verpetų. Tu stovi tvirtas ir geri vidun tą keistą tylą, šaltį ir drėgmę. Aš matau, kaip tu kvėpuoji.

- Gal jau eikim? – tari.

Nusišypsau ir atstatau veidą dangui. Tuoj prasidės diena.

2015 m. spalio 19 d.

Nauja pradžia

Jaučiu: baigia subręsti naujo gyvenimo etapo pradžia. Dar nežinau, kas tai bus. Bet tai jau dabar mane labai džiugina. Nebebijau. Nieko. Kažkas viduje išdegė, liko tik besisklaidantis aitrus dūmas. Sūrus jūros vėjas jį šiandien išsklaidė ir nupūtė praeitį link užmaršties ribos. Jai - praeičiai - aš nebeturiu laiko. Manęs laukia nauji ir gražūs darbai. Stoviu ant Oslo operos rūmų pastato stogo ir jaučiuosi tarsi skrisčiau.

2014 m. gegužės 5 d. 

Apie pavydą, paranoją ir peles

Jei jau gyveni kaime, anksčiau ar vėliau savo namuose susidursi su pelėmis. Mažosios nenaudėlės labai landžios, smalsios ir ėdrios. Paskutinė lankytoja sugraužė vitaminus, prakramsnojo maišelį razinų ir juodojo šokolado plytą. Būtent spąstuose su šokoladu ji ir surado savo mirtį.

Maistą alkanam gyvūnui aš galiu atiduoti. Man kažkaip negaila. Tačiau yra toks nesmagus dalykas, verčiantis mane tikėti pelių piktybiškumu. Tai – jų polinkis visur landžioti ir prišaikioti. Nuo kasdienio namų tikrinimo, dezinfekavimo ir šveitimo anksčiau ar vėliau apima paranojiškas įtarumas. Viskas, kas yra panašios formos, ima atrodyti tuo, kuo nėra. Pavyzdžiui, šokoladinio torto trupinys ar nuo levandos stiebo nukritęs pumpuras.

Tokioje situacijoje, sakyčiau, paranojiškas poreikis išsikuopti pelių letenėlėmis nutipentus namus – nekaltas ir savaime suprantamas dalykas. Kaip ir pastangos visaip išprašyti nekviestas kailiniuotas viešnias. Nelabai normalus noras būtų padegti namus dėl įtarimų, kad pelių kakučiais pavirto absoliučiai viskas.

Tačiau būtent toks naikinimo poreikis siekiant apsisaugoti yra būdingas grynakraujam paranojikui. Jo manymu, žmonėmis negalima pasitikėti, nes visi siekia pakenkti, todėl įtartinas yra kiekvienas. Net išsirinkęs „savo“ žmogų, paranojikas nuolat jį stebi, abejoja jo lojalumu, ieško priekabių, o jų neradęs – sufabrikuoja faktus, kuriais galėtų pats tikėti. Pagaliau, savo galvoje paranojikas pagimdo priešą ir puola jį uoliai naikinti. Čia alyvos šliūkštelėja poreikis viską ir visus kontroliuoti bei labai ribotos to galimybės susidūrus su nenuolankiu „objektu“. Tačiau didžiausi dirgikliai - baimė likti susikurto priešo šešėlyje ir perdėtas pavydas.

Neverta apsigauti: paranojikas nėra toks akivaizdžiai identifikuojamas, kaip, tarkime, pelė. Jis (bent jau kol kas) nelaksto gatvėmis apsiginklavęs peiliais ir atrodo kaip bet kuris kitas žmogus. (Na, bent jau ne lanksto, o vaikšto, ir ne peiliais tiesiogine to žodžio prasme. Nors baksnojimo meną yra puikiai įvaldęs.) Literatūroje rašoma, kad tokie asmenys neretai siekia tapti ir tampa vadovais arba lyderiais, o paranoja – tik viena iš juos kankinančių problemų. Natūralu, juk reikia saugotis kiekvieno, kuris taikosi užimti jo vietą. Čia paranojikui natūralu, o normaliam žmogui ir į galvą nešautų, nes šiame pasaulyje vietos užtenka visiems.

Taigi, dažniausiai paranojikas yra šio to pasiekęs. Gali būti net labai draugiškas ir atviras. Radęs „objektą“ jis nuolat pasakoja apie save. Dažniausiai – apie bėdas, su kuriomis susidūrė: tas jį išdavė, anas – pasinaudojo, dar kitas – praktiškai apvogė. O ketvirtas ketino atimti tai, ko paranojikas niekada ir neturėjo. Skundžiasi net artimiausiais žmonėmis, įtarinėja visus ir viskuo, visiems visko pavydi. Ir štai pagaliau ateina diena, kai į taikinį patenka „objektas“. Jei jis dar nesuprato, kas jam bus, tereikia prisiminti visas tas istorijas, kurių kantriai klausėsi. Gali būti, kad jam bus truputį blogiau. Kaip ir narkomanai, žmonių naikinimo priklausomybe sergantys asmenys „kaifą“ pajunta tik darydami vis didesnę žalą.

Taigi, dabar prie visų istorijų apie nelaimes prisidės dar viena, kurią paranojikas pasakos jau naujiems savo „objektams“. Šie patikliai klausysis haliucinacijų iškankinto „draugo“, ką tik sunaikinusio dar vieną išsigalvotą priešą. Istorijos bus įtikinamos, mat paremtos „faktais“ ir „įrodymais“. Ir gaila bus būtent paranojiko, nes juk tai jis nukentėjo. Klausimas tik nuo ko? Ar ne nuo savęs?

Kreivų veidrodžių karalystėje tik labai kreivi daiktai atrodo tiesūs. Čia jau kaip su pelių kakučiais: kai paranojiškai jų ieškai, tai pradedi juos įžvelgti net ten, kur jų nėra. Ir net patys nuostabiausi dalykai, tokie kaip šokoladinis tortas ar levandų puokštė, paranojos apimto žmogaus galvoje tampa didele krūva išmatų. Lieka tik sudeginti namus.

2015 m. liepos 15 d.