Vidinio kovotojo vadovas (VKV). Rotveileriai – žmonės. Vababizė

 Vanabizė*                                                                      

(pgl. angl. „wanna be the“  - noriu būti –iausia)

Tipas: piktybiniai dumblažmogiai

Klasė: rotveileriai – žmonės

Rūšis: vanabizė

Išskirtinė savybė: liguistas noras visur pirmauti

Puolimo trigeriai: pavydas dėl kito žmogaus pranašumo

Puolimo tikslas: objekto reputacijos sužlugdymas

Maskuotė: geradarė, religingoji, teisuolė

Silpnybės: garbėtroška, galvoja, kad yra labai protinga

Į tavo gyvenimą vanabizė ateis pati. Bus pasiruošusi, nes jau kurį laiką stebėjo tave iš šono ir jai nepatiko tai, ką ji mato: buvai per ryškus, per gabus, per daug mylimas ir giriamas. Todėl neklausk už ką esi puolamas.  Vanabizės pasaulyje yra tik viena karalienė ir tai tikrai nesi tu.

Iš pradžių ji bus draugiška ir maloni. Ji atvirai žavėsis tavo pasiekimais: negailės pagyrų tavo darbui, išvaizdai, gyvensenai, talentui. Ji atvirai pasakos apie save ir skatins draugystę. Ir tu džiūgausi. Kas nesidžiaugtų radęs naują bičiulę? Taip prarasi budrumą ir tversi jai savo pasaulio duris. Tai bus klaida, dėl kurios vieną tavo pasaulį ištiks pabaiga.

Bet tai bus dar negreitai, nes vanabizė veikia pagal planą. Ir pirmoji to plano dalis – įgyti tavo pasitikėjimą. Šviesos žmonės yra naivūs, todėl jai nebus sunku su tavimi. Tačiau ir vanabizė nėra neįveikiamas proto bokštas, kokia save laiko, todėl bendraudama palieka ženklų, kurie padeda atskleisti jos būdą ir kėslus.

Pirmas ženklas. Taigi, netrukus pajusi keistą dalyką: kai bandysi pasiguosti, kad tau blogai, naujoji bičiulė tik numos ranka ir papasakos kaip jai kelis kartus blogiau. O jei bandysi pasidžiaugti kokiu nors pasiekimu, ji puls pasakoti, kaip ji pasiekė daug daugiau ir gavo daug didesnį pripažinimą. Kiekvieno pokalbio metu ji matuoja, ar verta tave įminti į dumblą. Vargas tau, jei tavo pasiekimas – nepralenkiamas.

Antras ženklas. Kažkuriuo metu išgirsi ir apie vanabizės nuopelnus tau: gali būti, kad tai ji tave „atrado“, dėl jos esi tiek pasiekęs, gal užsistojo tave ir neleido negražiai kitiems kalbėti ir panašiai. Tu, žinoma, patikėsi, nes nesuprasi tikslo, dėl kurio reikėtų meluoti. Net padėkosi, kad bičiulė tokia tau gera ir ištikima.

Geradarės kaukė – viena vanabizės mėgstamiausių. Tai ji kažkam padeda, tai labdara užsiima, tai aukoja savo laiką kokiai nors organizacijai. Skamba žavingai, bet neapsigauk: kiekvienas toks veiksmas – pamatuotas ir daromas dėl naudos. Jei ji kažkur aukoja laiką, reiškia mato galimybę pasipelnyti ar pamaitinti savo nepasotinimą troškimą pirmauti. O jei kažką gavai tu, turi jaustis skolingas. Mažos dovanėlės, aišku, stiprina draugystę, tačiau tokiomis nuo jos neatsipirksi. Vanabizė tiksliai žino, kiek tu jai kainavai, gal net galėtų pasakyti tikslią šios investicijos vertė. Ir kuo didesnį konkurentą tavyje mato, tuo daugiau investuos į tavo sunaikinimą.

Trečias ženklas. Vanabizė neišvengiamai skųsis, kad kažkam padarė daug gero, bet tas žmogus jai labai pakenkė (blogu atsilygino). Tokių istorijų, kaip taisyklė, būna ne viena ir ne dvi. Pasakojimai būna detalūs, o kai pereina prie dalies apie vanabizės pergalę kovoje, ji pasigardžiuodama pasakoja, kaip sužlugdė savo priešininką. Nevalingai pagalvosi, kad ir tavęs tas pats laukia. Šituo noru puikuotis savo pergalėmis vanabizė labai panaši į serijinį žudiką, kuris palieka visokius ženklus policijai, nes bijo, kad jo darbų nepriskirtų kam nors kitam. Ji tiesiog negali nesigirti, nes jai reikia būti pranašiausia. 

Tokiais atvejais neretai išryškėja ir kita vanabizės kaukė – religingoji. Tikrai sužinosi, kad ji uoliai lanko bažnyčia, ten tuokėsi, krikštijo vaikus ir paiso visokių reikalavimų. Visai gali būti, kad sutikai pačią teisingiausią katalikę ar kitos konfesijos atstovę. Jei nebijai, gali pabandyti su ja padiskutuoti apie tikėjimo tiesas. Ji nelabai ką išmanys, todėl taip tik dar labiau ją įsiutinsi.

Ketvirtas ženklas. Kad įvyko lūžis tu tiesiog pajusi. Pasikeis viskas, net kalbos maniera. Ji leis tau suprasti, kas yra viršininkas. Tai reiškia, kad jis surinko visą reikalingą savo plano vykdymui medžiagą ir apsisprendė ar verta pulti. Jei nesi vertas, ji tiesiog praras susidomėjimą tavimi ir nubaus ignoravimu. Jai užteks, kad tavo pasitikėjimas savimi susvyruos ir bus skaudu dėl prarastos draugystės.  Tiesą pasakius, dėl tokio praradimo reikia tik padangėmis iš laimės skrajoti, nes tolesni santykiai paprastai baigiasi daug liūdniau.

/laukite tęsinio/

Kaip vienam angelui trūko kantrybė

Beveik prieš metus, laukdama eilėje pas gydytoją, sutikau vieną šviesių akių ir garbingo amžiaus moterį. Atėjau anksčiau, nei priklausė pagal paskirtą laiką, tad nesiveržiau arčiau kabineto, kur grūdosi nemaža minia žmonių. Galvojau, kad pakvies užeiti, tad nėra priežasties brautis arčiau durų. Labai klydau. Niekas nieko nekvietė, o kai kažkas bandė aiškinti apie talonėlį ir užsisakytą laiką, buvo greitai nutildytas. Kažkuri svarbaus stoto ir garsaus balso savininkė nesusipratusiam paaiškino, kad išankstinis užsirašymas šiandien negalios, nes yra sudaryta gyva eilė. Taip ir likau stovėti laukdama, kol prie kabineto liko visai nedaug žmonių, o prie šviesių akių savininkės radosi laisva vieta atsisėsti.

Šią moterį aš jau kurį laiką stebėjau, mat pasidarė smalsu kodėl praktiškai kartu su manimi atėjusieji jau ruošiasi užeiti pas gydytoją, o ši ponia, kurią pastebėjau vos atėjusi, vis dar tyliai sėdi ir kažko laukia. 

Apsirėdžiusi ji buvo kukliai, bet elegantiškai: ilgu juodu paltu, tamsiai žaliu vilnoniu sijonu, daug batų tepalo ragavusiais juodais aulinukais, rankų darbo megztiniu. Balti plaukai buvo kietai susukti į nemažą kuodą. Ant kelių ponia buvo pasidėjusi žavingą seną rankinuką ir dailią šilkinę skarelę. Pastaroji, kaip vėliau sužinojau, buvo anūkės dovana.

Prisėdau šalia kantriosios moters. Angelė, toks buvo jos vardas, laukė jau ne vieną valandą. Atėjo ji į polikliniką pati pirma, nors jos užrašymas buvo tik po dvyliktos. Tačiau iš kaimo autobusas kitaip nevaikšto, tad atvažiavo, atėjo, dabar vat sėdi ir laukia savo eilės. Ne tos, kurią žmonės susigalvojo, o tos, dėl kurio buvo specialiai atvažiavusi prieš dvi savaites ir taloną pasiėmė.

Panašu, kad abi nebuvome iš įžūliųjų padermės, tad savo kantrybę ir toliau bandėme stebėdamos kaip vėliau atėjusieji vis įsibrauna kitapus durų  „tik pasiklausti“ arba aiškina, kad jų dabar yra eilė, nes jie vietą užsiėmė anksčiau. Jei paklausdavom kada buvo tas anksčiau, tai sužinodavom, kad  tuomet, kai mudvi dar nebuvome atėjusios. Iš to abi tyliai pakrizendavom, bet grumtis su ryžtingais sąžinės neturėtojais neturėjome noro.  Mano eilė pagal išankstinį užsirašymą vėlavo jau antrą valandą. Bet pagal gyvą eilę ir širdies balsą užeiti pas gydytoją galėjau tik po Angelės.

Ir štai, kai jau atėjo ponios Angelės laikas, ji atsistojo ir priėjo prie gydytojos kabineto durų. Ten jau  nebesispraudė jokie pirmumo teisę išsigalvojantys pacientai. Bet kai atsivėrė durys ir iš kabineto išėjo ten buvęs vyras, iš kabineto paskui jį išpuole ir pati gydytoja. Į mus ji stengėsi nežiūrėti, nepratarė nė žodžio, tik nuskubėjo į toliau buvusį kabinetą ir jame dingo. Mano laikrodis rodė laiką, kuris buvo nurodytas ant Angelės lapelio.

Iš kabineto tuojau išėjo ir slaugytoja. Užrakinusi duris ji paaiškino, kad gydytojai reikia pavalgyti, bet ji netrukus sugrįš ir mus abi priims.  

Ponia Angelė sutrikusi grįžo į savo vietą. Atrodė šiek tiek nusiminusi ir susirūpinusi. Supratau, kad jai neramu, jog jos laikas baigsis ir ateis kitas, eilę iš anksto užsisakęs žmogus. Nuraminau ją pasakiusi, kad aš duris pasaugosiu ir nuėjau vykdyti pažado.

Po penkiolikos minučių gydytoja grįžo. Nespėjo ji nė pusės kelio nueiti, kai prie jos prisiklijavo interesantė. Gydytojai priartėjus prie kabinėto, naujoji kandidatė į užėjimą be eilės burbtelėjo man, kad jai reikia tik pasiklausti, todėl turėčiau ją praleisti. Čia man į pagalbą atskubėjo Angelė ir tarė:

-         -  Ačiū jums, ponia, kad prisėdusi palauksite, kol mudvi, pirmiau atėjusios, pirmiau ir pasiklausime. 

Tuomet ponia Angelė ryžtingai čiupo durų rankeną, nusišypsojo man ir įėjo vidun.  

Vidinio kovotojo vadovas (VKV): Sielą gydantys žmonės

Ją sutikau prieš porą metų. Mūsų bendrystei tebuvo skirta viena savaitė, kurios visos akimirkos tapo dovana. Kalbėjomės, juokėmės, vaikštinėjome ir tylėjome. Maudėmės viena kitos šviesoje, gėrėme širdies šilumą, mitome dvasinėmis dovanomis ir gydėme savo vidinių kovotojų žaizdas. Sutikusi ją jaučiausi tarsi po ilgos kelionės grįžusi namo.

Per pastaruosius keletą metų, kai grūmiausi viename sunkiausių vidinių mūšių, į mano gyvenimą atplūdo didžiulis būrys žmonių. Tarsi siųsti dangaus, jie ateidavo patys, nešini gerumo ir šviesos dovanomis. Dauguma atėjo vos trumpai akimirkai, anksčiau nesutikti, kai kurie išniro iš praeities šešėlių, treti – buvo šalia nuolatos. Tepė jie ir tvarstė mano sužalotą sielą, gydė ją ir stiprino.

Dumblažmogiai, žinia, visuomet ateina iš dugno, kad sudrumstų skaidraus gyvenimo vandenis. Sunku juos teisti, nes tokia yra jų prigimtis: nekęsti šviesos ir kelti purvo debesis. Tarsi nuodai, jų ginklai - mirtini: apkalbos, melas, šmeižtas ir žlugdymas. Kai pajunti šiuos ginklus nukreiptus į save, kai nuodais užteršiama aplinka, kurioje kažkada buvo gera ir šviesu, ateina vieno tavo pasaulio pabaiga.

Nuo tokios netekties gali palūžti net pats tvirčiausias vidinis kovotojas. Atėjus vieno pasaulio pabaigai, iš po kojų išslysta pagrindas ir atsiduri dugne. Nieko nėra baisiau, nei likti vienam tokioje tamsoje. Blaškaisi  graibstydamasis už visų ir visko, bandydamas išnirti į šviesą, ieškodamas išeities. Bet privalai nurimti. Tamsus ir nemalonus tai metas, nes atsiveria tikroji tave supančių žmonių prigimtis. Kai stveriesi į draugais vadintus žmones pagalbos, kaukės nuslysta ir pamatai, kas po jomis slepiasi: pavyduolis, gandonešis, bailys, piktdžiuga ar oportunistas. Bestuburiai, tarsi dumbliai, jie plakasi purvinuose debesyse tarp šviesos ir tamsos, negalėdami apsispręsti, kuriam pasauliui priklauso. Atleisk jiems ir paleisk juos. Jie tau nepadės. O tu kol kas nesi toks tvirtas, kad galėtum padėti jiems.

Tiesa yra paprasta: vieno pasaulio pabaiga duoda pradžia naujam. Ar verta tuomet kažką naujo statyti iš dvokiančio dumblo ir nepatikimos medžiagos? Žinoma, gali dugne kuistis, gali ir pats tapti dumblažmogiu, jei nori. Tačiau gali iškilti atgal į šviesą, išplaukti į šviežius ir skaidrius vandenis. Tereikia susirasti teisingą kryptį. O ją gali parodyti tik šviesos žmogus. Jų visuomet yra šalia, net kai nesimato pro tirštus purvo debesis.

Taip neteisinga, kai pagalvoji, kad vienas į gyvenimą įsibrovęs piktadaris, į šešėlį nustumia visus gerus žmones. Tarsi juodoji visatos skylė, jis gali susiurbti visą tavo dėmesį. Todėl tavo vidinis karys turi būti budrus ir reguliariai daryti vidinę inventorizaciją: iškraustyti iš savo minčių ir širdies nevertus dumblažmogius, kad atsirastų vietos sielą gydantiems šviesos žmonėms. Tuomet dumblu dvokianti vieno pasaulio pabaiga duos pradžią naujam šviesos pasauliui.

Vieni žmonės iš atminties išblėsta,
tarytum slogūs sapnai.
O kitų gerumas išlieka,
įpintas į likimą amžiams,
lyg spalvotos plunksnos,
iš kurių nulipdyti sielos sparnai.

(Eilės: 2014 m. gruodžio 8 d.) 

Vidinio nindzės paieškos

Mane labai žavi visokie išradingųjų kinų pavadinimai metams. Dabar negaliu prisiminti nė vieno tikslaus, bet kažkodėl mano galvoje dėliojasi visokie keisti deriniai: šokančios kiaulės, pūkuoto drakono, seilėto gaidžio, kvadratinės gyvatės (na, galite ir patys kokių keistenybių prisigalvoti, nors turiu įspėti: gali būti sunku sustoti). Štai pagal tokį horoskopą esu gimusi kiškio/katino metais, nors neturiu supratimo koks kiškis/katinas tai metais buvo. Jei spręsčiau pagal save, tai greičiausiai galėjo būti kiškio drąsuolio/medituojančio katino metai.

Per kažkurį gimtadienį paskambinusi mama man palinkėjo, kad būčiau mažiau kiškis ir daugiau katinas. Ne toks, kuris medituoja, o toks, kuris aštriais nagais koreguoja visokius įžūlėlius.

Puikus palinkėjimas žmogui, kuris jau ne kartą įsitikino, kad būti gera mergaite, o ir apskritai – geru žmogumi, yra didelis prakeikimas, mat negali daryti nieko, kam prieštarauja sąžinė. O jei padarysi, ta bujojanti bestija užgrauš negyvai. Daug lengviau yra gyventi žmonėms visai be sąžinės ar su gangrenuojančiu jos likučiu. Tokie dumblažmogiai (arba rotveileriai-žmonės) ypač lengvai tarpsta tarp gerų žmonių ir maitinasi jų kančiomis. 

Taip jau yra, kad kartais prasilenkiame su tais, kuriuos turėtume sutikti ir susitinkame su tais, su kuriais geriau būtų prasilenkti. Gali būti kiek nori geras, o piktadarys anksčiau ar vėliau vis tiek pasitaikys tavo kelyje. O kai taip nutiks, o nutiks taip be jokios abejonės ir daug kartų, geriau būti pasiruošusiam. O ruoštis, akivaizdu, reikia treniruojantis.

-Fjū, fjū, pau! – padarau įtūpstą ir bandau mojuoti rankomis tai, kaip rodo kinuose apie rytų kovotojus.

Mariaus akyse užsižiebia klaustukai. Net Makselis iš nuostabos kraipo galvą. 

-Ką čia darai? – klausia.

-Ieškau nindzės savo viduje, - paaiškinu.

Dar nežinau koks kovotojas tūno mano viduje ir koks yra jo pagrindinis ginklas. Bet labai nekantrauju sužinoti. 

Mėnulio žmonės arba kodėl reikia mokytis matematikos

Mokykla man nepatiko. Muštras atmušdavo bet kokį norą stengtis, kūryba buvo leidžiama tik nustatytuose rėmuose, nuo uniformos niežėdavo oda, o nuo nuolatinio didelių ir mažų žmonių šmirinėjimo aplinkui labai pavargdavau. Nelaimingiausia jausdavausi per matematikos pamokas. Ne todėl, kad tikslieji mokslai man visiškai nepatiko ar nesisekė. Tiesiog negalėdavau prisiversti nieko neklausinėdama iškalti to, ką reikėdavo suprasti. O aiškinimasis to, kas man neaišku, būdavo tikras aiškintojo būdo tvirtybės išbandymas. Tokie išbandymai neretai guldavo ant mano genialiai protingo brolio pečių. Jam visuomet viskas būdavo visiškai aišku ir visiškai neaišku, kodėl kažkas neaišku man. 

Aritmetikos, žinoma, man ir šiomis dienomis dažnai prireikia. O štai geometrijos – praktiškai niekuomet. Nebent pačios primityviausios, kai vertėjaujant žodžiu pasitaiko kokios nors figūros pavadinimas.

O štai šiandien aš pagaliau pamačiau, kaip žmogus, kuris suprato mokykloje matematiką ir jos deramai mokėsi, taiko žinias gyvenime: mes vaikštinėjome po žemės valdas ir matavome visokius atstumus. O tuomet jis – Marius, kuriam taip pat yra visiškai neaišku, kodėl kažkas čia yra neaišku man – skaičiavo plotus.

Jūs, aišku, pasakysite, kad tai – elementaru. Bet man taip nepasirodė. Pastaruoju metu vis įsitikinu, kad elementarūs dalykai kartais būna labai sudėtingi, o popieriai – gali ir visai neatspindėti tikrovės.

Dar elementaresni, o šiaip jau – niekiniai, šie matematiniai dalykai pasirodė žmogui, kurį vakar sutikau vaikštinėjantį po jo valdas. Ėjome pro šalį su Makseliu, pasisveikinome ir užsimezgė pokalbis. Kalbėjome daug ir apie viską. O štai vieną akimirką žmogus pradėjo skųstis, kad jo riboženkliai „vaikšto“ ir praktiškai visi yra ne ten kur turėtų būti. Labiausiai jam nedavė ramybės ryškiai oranžinis taškas, skiriantis jo valdos kampą nuo kaimyno. Jo žodžiais tariant, tas taškas „nuėjo“ net kelis metrus. Tuomet vyras dūrė pirštu į dangų, pasilenkęs čiupo šakalį ir įsmeigė jį toje vietoje, kurioje rado kažkokią duobelę. Toje vietoje, jo giliu įsitikinimu, turėtų būti tikroji riboženklio vieta.

Buvo sunku kažką atsakyti. Dar bandžiau žmogui patarti, kad šiaip jau sklypo planas  turi turėti atstumus metrais ir kampus, kuriuos pamatavus galima įsitikinti situacijos tikrumu ar tokios versijos tikimybe. Jis tik numojo ranka ir išpylė kažkokius keistus atsiminimus, kuriuose net ir man atsirado vietos.

Nesiginčijau. Supratau, kad niekuo padėti nebegaliu, tad patraukusi pečiais nuėjau. Ką galima paaiškinti žmogui, kuris jaučia palydovų siunčiamus signalus, be jokių gudrių aparatų žino kur yra kokia koordinatė, mato „vaikščiojančius“ taškus ir atsimena tai, ko niekada nebuvo. 

Susimąsčiusi parėjau namo ir akis užkliuvo už kalendoriaus. Ten ir radau atsakymus į visus pokalbio metu iškilusius klausimus: lapelyje puikavosi tuščias apskritimas ir užrašas „pilnatis“.  

Pasirodo, kai plieskia pilnatis, jos veikiamus Mėnulio žmonės padeda atpažinti matematika. Norint ramiai gyventi, reikia jos mokytis. Ir tai, mano galva, yra labai nebloga priežastis stengtis.  

Geros mergaitės prakeikimas

Kol kaupiausi šiandien ieškoti ir išlaisvinti savo pačią tamsiausią pusę, kuri parašytų griežtą laišką dėl niekaip nesulaukiamos reakcijos iš tyrėjo Tyrėjo (išskyrus daug viltiesnesuteikusį skambutį ir porą popieriaus lapų, kurie labiau stebina, nei kuonors padeda), suskambo telefonas.

Ogi pasirodo, kad vakar su manimi elektroniniais laiškais susirašęs ponas vyriausiasis patrulis, nors paskutine žinute ir paliko nežinioje, išties ėmėsi žygių. Išsiaiškinęs ką išsiaiškino, daug nepasakojęs informavo mane, kad tą dieną, kai vyrai dovanoms moterims tulpes, pareigūnai net du kartus posėdžiaus dėl mano reikalų. Ir man tai atrodo geriau už visą kibirą tulpių. Skambintojas sakė, kad visą informaciją gausiu paštu, palinkėjo labos dienos ir atsisveikino.

Negaliu pasakyti, kad su šiuo vienos minutės trukmės pokalbiu pradingo mano noras sužinoti, kur prašapo tyrėjas Tyrėjas ir kodėl jam buvo taip sunku atsakyti į mano laiškus. Bet ką jau ten. Jis bent jau palinksmino mane dyvų dyvais popieriniais, tad paliksiu jį ir toliau gyventi paraleliniame pasaulyje.

Taigi, kol kas nereikia rašyti jokių skundų, tad galiu atsidusti lengvesne širdimi: mano tamsiausia pusė ir toliau galės tyliai snausti kažkur vidinėse gelmėse. Man visuomet negera, kai esu verčiama būti negera. Supratu, kad tai – reikalinga ir neišvengiama. Tačiau niekada nebuvau profesionali baksnotoja, todėl nemoku mėgautis veiksmais, kurie kažkam reiškia blogas naujienas.

Tiesą pasakius, buvimas „gera mergaite“ yra savotiškas prakeikimas. Mane visuomet žavi tie, kurie nesivargina  suprasti kažkuo jiems nužengusių žmonių: laiku gavę atkirtį pastarieji atgauna protą ir liaujasi kenkę. O kai įrotveilerius panašūs žmonės įsikimba į tokius kaip aš, drasko į skutus, kol sveikos vietos nelieka.

Taigi, nebeklausiu kodėl mane net du kartus šiemet užpuolė tikrų tikriausias rotveileris didžiuliais dantimis, nuo kurių sugebėjau apsiginti. Gyvenimo pamoka čia visiškai aiški: jei išmokau eiti pasivaikščioti su lazda ir pipiriniu purškalu, tad gal pagaliau išmoksiu laiku duoti atkirti kitokiems užpuolikams.

Jei jau tamsioji mano pusė sugebėjo čiupti nuo žemės šakalį ir apginti mudu su Makseliu nuo didžiulio agresyvaus žvėries, gal nėra ji tokia bloga.

Srautai veiksmingi ir nelabai

Vakarykštis sniegas tirpsta ir tūkstančiais upeliūkščių srūva, ieškodamas kelio į upę. Ši vis tvinsta, net krantai kai kur jos nebesulaiko. Vis palyja, sniego vis mažta, o vandens daugėja. Bet nebaisu man: gamta susitvarkys su laikinų ir nuolatinių upių srautais. Tik jau visiškai nebesitiki, kad rimta žiema sugrįš ir spustelės šalčiai.

Nebetikiu ir gražiais būdais kibinti tyrėją Tyrėją. Geras žmogus manyje vis dar spėlioja, ar tik nebus kas nors žmogui atsitikę? Gal gripu serga, juk siaučia epidemija, o darbo nualinti organizmai, žinia, yra labai neatsparūs. Gal dėl to ir neatsako į mano gražius laiškus ir juose išdėstytus prašymus imtis veiksmų bei išspręsti visą kaimą terorizuojančio rotveilerio problemą. Ir pinigų jau kažkaip norėčiau. Bent jau iki kito žiemos sezono, kad naują striukę pasivaikščiojimams galėčiau nusipirkti.

Taip yra negera, kai žmonės verčia būti negera. Kas galėtų džiaugtis žinodamas, kad rotveilerio konfiskavimas, o to aš reikalauju, reiškia gyvūnui galą? Šeimininkui, aišku, tai reikš širdgėlą, kad ir kokia iškreipta tą jo meilė bebūtų. Bet gal ir poną Ričardą galima suprasti: kai neturi ką mylėti, net žvėris gali tapti šiaudu, už kurio griebiesi.

Bet sunkiausia ant širdies todėl, kad būsiu priversta grumtis su žmonėmis, kurie, šiaip jau, turėtų išspręsti šią problemą ir būtų baigtas tas nelemtas kriukis. Tiksliau – rotveileris, bet kažkaip nemalonu trokšti gyvam padarui galo, tad tebus baigtas kriukis...

„Ginti. Saugoti. Padėti.“ Taip parašyta Policijos departamento svetainėje. Ir kol kas šis jų tikslas yra taip toli tikrovės, kad net rotveilerio virtimas paklusniu ir meiliu šunimi atrodo realesnis.

Na, gal šiek tiek ir veikia „Padėti“ dalis. Bet ši, prieš tai išsakytos kategoriškos nuomonės pataisa taikytina tik patruliams, mat augaloti vyrai susirūpinę kraipė galvas, visaip užjautė ir supildė popierius, kol man rankos ir kojos drebėjo. Jie ir pas kaimynus nuėję surinko informaciją. Būtent tą, kurią tyrėjas Tyrėjas taip gudriaisavo popieriuje aprašė, kad atrodo, lyg pats būtų pas kaimynus lankęsis, nors šie jo ir akyse nebuvo regėję.

Gavau šiandien atsakymą į vieną žinutę, kurią nusiunčiau patrulių vadui, mat jis kurį laiką buvo nurodytas atsakingu už pirmojo užpuolimo reikalus. Atrašė tik šiandien, nes atostogavo, bet šis reikalas jam nebepriklauso, tad nebalai gali kažkuo padėti. Apie antrąjį užpuolimą nieko nežino, gal kokiam kitam tyrėjui bus priskirtas.

Vat tokie nelabai veiksmingi tie policininkų informacijos srautai. Paštas pas kai kuriuos nelabai veikia. Ir pareigūnai nelabai susigaudo, kiek čia tų pareiškėjų, rotveilerių, pažeidėjų ir užpuolimų. Ir kiek tyrėjų taip pat pasidarė nebeaišku.  

Stebiu, kaip tirpsta sniegas, o su juo senka mano kantrybė. Man reikia susikaupti, nes rytoj teks liautis būti gera. 

Nešančioji debesį

Šiandien prie upės sutikome moterį. Klampojo ji dailiais odiniais auliniais per šlapią sniegą link automobilio, kuriuo atvažiavusi nedrįso privažiuoti arčiau užtvankos. Ėjo lėtai, atsargiai taikydama, kur stato koją, kad neprasmegtų į purviną balą. Rankose teturėjo automobilio raktelius, tačiau buvo sulinkusi tarsi ant pečių vilktų sunkų nešulį. Nuleidusi juoda skarele aprištą galvą, ji slėpė užverktas akis nuo vienintelio šioje purvynėje sutikto praeivio.

Liūdnas tai buvo susitikimas. Vienišos moters siluetą gaubė tirštas širdgėlos debesis: atrodė lyg tamsi beformė dėmė sklęstų virš pažliugusios žemės. Tokią šlapią ir pilką vasario dieną atrodė, kad pati kūrinija kartu gedi netekties: nesigirdi nei miško pjovėjų dūzginamų pjūklų, nei šunų lojimo, net per betoninę kliūtį besiveržianti purvina upės srovė skamba dusliau, nei įprasta. Tik laša: visas miškas šiandien laša nesuskaičiuojama daugybe ašarų.

Praeidama pro šalį moteris trumpam pakėlė akis: jose – vien skausmas. Nėra didesnės pasaulio pabaigos už tą, kuri ateina su mylimo žmogaus netektimi ir jokiais žodžiais tuomet esi nepaguodžiamas. Kartais prireikia metų ar kelių, kol pagaliau randi, kur tvirčiau pastatyti koją.  

Kai mūsų žvilgsniai trumpam susitiko, pasikalbėjo sielos: josios, pjaustoma tūkstančiais skustuvo ašmenų, ir manoji, kurioje atsispindėjo praeityje išgyventos netektys. 

Pėdsekiai

Apie poną Ričardą – rotveilerio savininką – žinau mažai. Kaimynai vis papasakoja, kad žmogus daug išgeria ir iš to išeina daug negerų dalykų: tai iš automobilio ne išlipa, o iškrenta, nors pastaruoju metu visi vien pėsčią tebemato ir už tai – Dievui dėkui. Tai didžiulis agresyvus šuva į laisvę pasprunka ir bėdų pridaro. Tai tas pats šuva šeimininką namo veda, tas žvėries kartais nenulaiko, taip būna užpulti visokie niekuo dėti praeiviai.

O štai pono Ričardo pėdsakus aš pažįstu puikiai. Jau įgudau juos įžiūrėti ir purve, ir sniege.

Šiandien, kai iš ryto išėjome pasivaikščioti, didelių batų, įspūdingo dydžio letenų ir nedidelių pėdučių atspaudai sniege bylojo, kad trijulė buvo išėjusi miško link, bet jau visi trys sugrįžo namo iš kasdienio pasivaikščiojimo. Tai žinodami, ramiai patraukėme miško gilumon, upės link.

Ponas Ričardas tikrai ne ragana, kuri bėgdama sniegu nepalieka pėdų. Jo pėdsakai dideli: į  vieną telpa bemaž pusantros mano pėdos. O į vieną rotveilerio letenos atspaudą sutelpa visos keturios Makselio pėdutės. Užpuoliko rotveilerio pėdsakų į manąjį sutelpa maždaug du su puse. Vedžioja jis rotveilerį tais pačiais takais, kuriais mėgsta pasivaikščioti įvairūs žmonės: mūsų kaimo gyventojai, atvykėliai iš netoliese esančio miesto ir žvejai, kurių pakrantėse galima rasti visokiu oru.

Šiandien šlapias gausus sniegas atbaidė daugumą gamtos mylėtojų. Net ponas Ričardas nuėjo netoli: nuo savo namelio iki valymo įrenginių, apsisuko ir grįžo. Sukorė apie du kilometrus. Praėjo ir pro pirmojo, ir pro antrojo užpuolimo vietas. Pastarojoje vis dar guli rotveilerio numestas pagalys, kuriuo aš gyniausi. Šituose krūmuose ponas Ričardas slėpėsi, kol jo rotveileris mane puolė.

Apie šį žmogų žinau dar ir tai, kad po antrojo užpuolimo jis vis tik ėjo pas mane į namus. Gal ketino atsiprašyti ir paklausti, kiek pinigų už suplėšytą striukę norėčiau atgauti. Matė jį kaimynai, einantį mūsų namo link. Matyt tuo metu pas mus lankėsi policijos pareigūnai, tad  pono Ričardo ryžtas išgaravo. Kai policijos automobilis pasuko kaimo gatvėmis miesto link, žmonės matė vyrą atsargiai sliūkinantį patvoriais. Į parduotuvę, sako, ėjo. Vaistų nuo širdgėlos ir problemų.

Šių vaistų kaime žmonės vis paragauja. Ir šiandien, pasukę vienu keliuku, ant sniego pamatėme likusius keistus vieno žmogaus pėdsakus: iš batų atspaudų dydžio ir formos aišku, kad ėjo vyras. Kojas vilko sunkiai, net šliūžės liko. Vingiavo netvirtais nelygiais žingsniais po visą kelią. Priėjęs pusnį joje prigulė, stojosi sunkiai, į žemę teko remtis abiem delnais. Vinguriavo toliau, kol sankryžoje jo pėdsakai dingo automobilio ratais suplūktame sniege.

Šeštadienį atsikėlę žmonės skuba į turgų. Perka ten visokių gėrybių. O mudu su Makseliu toliau klampojame sniegu takais, kuriais tokį šlapią rytą dar niekas nedrįso žengti, palikdami po savęs pėdsakus kitiems keliauninkams.  

Bėdos dėl gyvenimo paraleliniuose pasauliuose

Tiksliai nežinau kada ir kaip tai įvyko, bet vienu momentu, išsidėsčiusiu kažkur tarp sausio 13-osios ir vasario 13-osios (pirmojo ir antrojo rotveilerio užpuolimų) atsidūriau keistame paraleliniame pasaulyje. Gal man nutiko panašiai, kaip filmuose, kuriuose žmonės galvoja, kad išsigelbėjo nuo mirtinos nelaimės, o iš tikrųjų – žuvo, tik atsiskyrusi nuo kūno dvasia liko klaidžioti tarp gyvųjų? Kiek dvasia besistengtų, niekas jos nemato ir negirdi.

Šiaip jau, visai nereikia, kad kažkas nutiktų, jog imtum taip galvoti gyvendamas kaime. Ypač žiemą ir blogu oru, kai dauguma žmonių lindi tarp savo keturių sienų, tik iš kaminų virstantys dūmai išduoda esančius namuose.  Bet šiandien, nors keliuose – purvynė, o nuobodžiaujantis dangus barsto čia pat tirpstantį smulkų sniegą, žmonės kruta: kažkas tvarko aplinką, kažkas medituoja šiltnamyje, galvodamas ar verta anksčiau sėti ridikėlius, o už upės įnirtingai dūzgia pjūklai.

Tiesą pasakius, lėtas gyvenimas kaime – tik akių dūmimas lengvatikiams. Kad jūs žinotumėt, kiek dramų, komedijų ir tragedijų čia nutinka kiekvieną dieną. Bet apie tai – kitą kartą, mat šiandienos tema – bėdos dėl gyvenimo paraleliniuose pasauliuose.

Viename pasaulyje gyvename mes – kaimiečiai. Pavyzdžiui, besišypsanti kaimynė, kadaise dirbusi pieninėje. Jai likimas taip lėmė, kad apsigyveno priešais rotveilerio šeimininką. Ne taip jau seniai žvėris įšoko į jos kiemą ir sudraskė nedidelį šunelį, kurį moteris vedžiodavo tais pačiais takais, kuriais vis dar vaikštinėjame mes su Makseliu. Ji į mišką nebeina, nes bijo. Nes vis dar susigraudina prisiminusi, kaip jos akyse pražuvo bičiulis, o dėl ištikto šoko teko kviesti greitąją pagalbą.   

Šalia jos gyvena labai dailaus biglio savininkas. Kažkada rotveileris atbėgo į jo kiemą, puolė šunį, o į pagalbą atskubėjusiam jaunam vyrui perkando ranką. Apie tai man papasakojo kitas, šiandien savo parkelį tvarkęs ir mus pro šalį einančius pakalbinęs kaimynas.   

Čia ir aš gyvenu. Kai šiandien, grįždami po kasdienių klajonių ėjome namų link, praėjome pro rotveilerio šeimininko namelį. Baisusis žvėris išgirdo žingsnius ir lodamas puolė prie lango. Apseilėjo visą stiklą. Tuomet lange pasirodė šeimininkas, kurio niekaip nesugeba rasti tyrėjas Tyrėjas. Pasirodė, nutempė žvėrį nuo lango ir abu dingo namelio gilumon.

Šiandien kalbėjau su keliais žmonėmis ir visi kartojo tą patį: matė rotveilerį ir jo šeimininką vaikštinėjančius po mišką, matė į namelį pareinančius. Matė juos ir kartu ir po vieną. Tą šeštadienį, kai buvau užpulta antrą kartą ir parėjau namo barstydama išgąsčio ašaras ir pūkus iš suplėšytos striukės, rotveilerio šeimininkas buvo skandino savo bėdas velnio lašuose. Daug tų lašų buvo, tad rotveileris naktį laisvas bėgiojo po kaimynų kiemus, daržus ir sodus, garsiai kaukdamas ir visus dar labiau gąsdindamas.

O štai tyrėjo Tyrėjo nematė niekas. Gali būti, kad taip yra todėl, kad šis paslaptingas žmogus gyvena kitame – paraleliniame  – pasaulyje, kuriame visi jo apsilankymai pas rotveilerio savininką išties įvyksta. Mes tiesiog negalime to pamatyti, nes tai – neįmanoma. Kaip kad neįmanoma matyti po pasaulį besiblaškančių dvasių. To paralelinio pasaulio nepasiekia net elektroniniai laiškai, kurių net du išsiunčiau su geriausiais norais. Panašu, kad tarp nesusisiekiančių pasaulių galimas tik vienas ryšys - popierinis, bet ir tas vargu ar atgalinis. 

Kaip gaila, kad neįmanoma baisiojo rotveilerio perkelti į tą paralelinį pasaulį, kuriame gyvena tyrėjas Tyrėjas, bet negyvename mes.  

Dyvų dyvai popieriniai

Šiandien, po antrojo užpuolimo praėjus keturioms dienoms, pagaliau sulaukiau reakcijos nuo tyrėjo (tebūnie vardu) Tyrėjas. Gerbiamas pareigūnas man atsiuntė porą lapų popieriaus su savo ir viršininko parašais: ponai susitarė pratęsti administracinės nuobaudos skyrimo terminą iki liepos vidurio.

Popieriuje rašoma, kad rotveilerio šeimininko pareigūnai niekaip neranda. Kokiu adresu gerbiamo pažeidėjo beieškotų, ten jiems vis durų niekas neatidaro. Keista, tačiau vienas iš tų adresų, į kuriuo duris buvo šiuo tikslu beldžiamasi ir ieškoma (jei tikėsime viskuo, kas rašoma), buvo mano adresas. Deja, nors kantrusis popierius man byloja, kad pas mane net kelis kartus buvo atvykta, tyrėjo Tyrėjo mano akys dar neregėjo. Kokia simboliška tatai klaida, kai pagalvoji: supainioti adresus pažeidėjo, kurio niekaip nerandi, ir pareiškėjo, kuris niekaip tavęs nesulaukia.  

Na, būta tų klaidų. Susitarimą surašė ir patvirtino vasario 12 d., penktadienį, antrojo užpuolimo išvakarėse. Argi nekeistas tatai sutapimas?  

Kaip sykis berods tądien, kai tyrėjas Tyrėjas galimai rašė nutarimą, aš tikrinau e-policijos portalą, norėdama sužinoti, kas gi įvyko per beveik visą mėnesį nuo pirmojo incidento. Portale radau tik sausio pabaigos įrašą, kad vykdomas įvykio aplinkybių tikslinimas ar daroma kažkas panašaus. Šiandien jau mačiau naujieną su penktadienio data. Keistas prasilenkimas, kai pagalvoji.

Gyvenimas, tiesą sakant, kupinas keistų dalykų. Kartais prasilenkiame su tais, kuriuos turėtume sutikti ir susitinkame su tais, su kuriais geriau būtų prasilenkti. Tačiau visų keistumų sąraše pats keisčiausias buvo šeštadieninis skambutis, kurio sulaukiau iš moters prisistačiusios pareigūne. Kad skambino nenustebau, nes jau buvau užregistravusi pranešimą apie antrąjį užpuolimą. Labiau nustebau kai pasakė, kad dėl užpuolimo pas mane netrukus atvažiuos tyrėjas, bet reikės palaukti, kol baigsis teismo posėdis, kuriame jis tuo metu dalyvavo ir buvo labai užsiėmęs. Tyrėjas, žinia, neatvažiavo ir laukiau aš jo be reikalo, nes teismas šeštadieniais nedirba, jei tikėsime internetu. Bet gal ir dirba, ką čia gali žinoti.  

Visi tie keistumai nenoromis verčia žvelgti į viską atidžiau: pavyzdžiui voką, į kurį buvo sudėti šiandien gauti du popieriaus lapai ir ant kurio puikuojasi išsiuntimo datos spaudas – vasario 17 d. Ar policijos raštinė net tris darbo dienas (kalendorinių gaunasi visos šešios) neša laišką į paštą? Akis dar bado ranka užrašytas ir pataisytas nutarimo vidinis registracijos numeris.

Šitiek supuolusių keistumų – puiki dirva mano lakiai vaizduotei, kuri neilgai trukus sudėliojo galimą įvykių scenarijų: nuo sausio mėnesio užpuolimo dienos pareigūnams nedaug ką pavyko nuveikti. Tiesa, tyrėjas Tyrėjas man kartą paskambino, tačiau pokalbis daug vilties nesuteikė. O štai nutikus antram užpuolimui viskas ėmė atrodyti kur kas rimčiau: buvau užpulta, nes nebuvo imtasi priemonių po pirmojo incidento. Be to, antrąjį kartą patyriau materialinių nuostolių. O pastarieji, žinia, yra daug rimtesni, nei kažkokios ten dvasinės kančios. Taigi, kažkieno kailis ėmė svilti, tad šeštadienį teko skubiai sukurpti dokumentą atgaline data, kuriame per tą skubėjimą įsivėlė keistų klaidų. Raštinėje moterims teko pataisyti krūvos kitų popierių registracijos numerius. O portalas... na, juk jis policijos valioje, tad patys suprantat, kaip ten su juo galėtų viskas būti.

Kaip bebūtų smagu žaisti su galimais įvykių scenarijais, kurie atrodo labai  tikėtini, pats liūdniausias dalykas yra tai, kad apsigynusi nuo didžiulio agresyvaus šuns dabar turiu reikalauti sau dėmesio iš pareigūno. Suprantu, kad jis, greičiausia, yra labai apkrautas darbu, o mano problema – nepalyginamai menkesnė, nei šuliniuose skęstantys vaikai. Ginkdiev nenoriu jam jokių nemalonumų, nes tikiu policija. Ir nėra nieko baisiau, nei popieriai, kurie neretai pasirodo esą svarbesni už žmones. Tik štai mano tikėjimas dabar svyruoja.

Ir dar neaišku, ką man daryti iki liepos vidurio? Kažin, jei susisukčiau tą nutarimu vadinamą popierių į tūtą ir pamojuočiau rotveileriui prieš snukį, gal jis susidomėjęs išklausytų mano nuomonės apie nederamą elgesį ir draugiškai nueitume išgerti arbatos? O gal tą popierių reikia sudeginti, pelenus įmaišyti į tris dienas rūgusį durnaropių nuovirą ir išgerti, kad įgaučiau kažkokių stebuklingų galių, nuo kurių trečią kartą pamiškėje sutiktas penkiasdešimties su viršumi kilogramų svorio šuniukas atsisakytų minties iškabinti man akį arba atskirti nuo mano kūno kitą dalį, kurią galėtų pasididžiuodamas nunešti savo šeimininkui?

Norėdama kažkokio aiškumo, šiandien parašiau tyrėjui Tyrėjui laišką. Dabar laukiu, gal atrašys?

Stebuklai kasdieniai

Vaikystėje nuo pasaulio negandų slėpdavausi tėvų spintoje. Kartais, kai tiesiog nebegalėdavau ištverti visko, kas vykdavo aplinkui arba mano viduje, susiriesdavau tolimiausiame didžiulės spintos kamputyje ir stebėdavau, kaip pro durų tarpą vidun veržiasi dienos šviesa. Po truputį atsiribodavau nuo prislopintų iš išorės atsklindančių garsų, paleisdavau savo mintis ir nusiramindavau. Tarp švelnių kvepiančių suknelių, tvirto audinio švarkų ir paltų jausdavausi tarsi daugiasluoksniame kokone. Arba kosminiame laive, skrodžiančiame bekraštę visatą link dar neatrastos planetos. Ten, tas kelias akimirkas, kol nesurasdavo mama, galėdavau būti visur ir viskuo.

Kai pagaliau prasiverdavo durys ir mane surasdavo, nuo ryškios šviesos prisimerkdavau ir išropodavau lauk į kitokį pasaulį. Na, pasaulis gal ir būdavo tas pats, bet išlindusi iš spintos, į jį žiūrėdavau kitomis akimis. O kitaip pažiūrėjus, net ir ankstesnės negandos nebeatrodydavo tokios neįveikiamos. O kur dar šypsenos, apsikabinimai, savi ir svetimi nuotykiai, kvapnūs pyragai...

Gyvenime, žinia, būna visko. Ypač tuomet, kai iš savęs labai daug reikalaujame. Arba leidžiame tai daryti kitiems. Kartais to daug pasidaro tiek daug, kad imamės valdyti tai, kas nuo mūsų nepriklauso, pavyzdžiui savo ar kitų žmonių norus, sprendimus ar net likimus. Nenuostabu, kad neilgai trukus visi įvykiai ima atrodyti tarsi viena po kitos atsiritančios nesėkmių bangos, traukiančios gilyn į pražūtingą gelmę. Čia maždaug tas pats, kas statytis namą vietovėje, kurioje nuolat atsiveria karstinės įgriuvos ir tikėtis, kad niekada neprasmegsi.

Todėl kartais, kai po kojomis ima svyruoti pagrindas, visai neblogas dalykas yra bent trumpam užsidaryti spintoje, kad ir ką tai kiekvienam bereikštų: gal tiesiog užsimerkti, kelis kartus giliai įkvėpti ir nusiraminus susivokti. Gal išeiti į žygį, ryžtingai atstačius vėjui veidą, o grįžti skaudančiais raumenimis ir nutrintais kulnais. Arba tiesiog palikti save ramybėje bent jau pusdieniui, be jokių reikalavimų, ir veikti tai, kas padeda prisiminti gyvenimo džiaugsmą.

Svarbiausia, kad pravėrus spintos duris, vedančias atgal į pasaulį, iš kurio trumpai pabėgai, pažvelgtum į viską naujai. Ir pirmiausia įžiūrėtum stebuklus kasdienius. 

Apie laisvę viduje

Šiandien, kai ant mūsų namo kampo plevėsuoja trispalvė, pasivaikščioti su Makseliu einame šviežiu sniegu nuklotomis mūsų kaimo gatvėmis. Anksčiau, iki sausio 13-osios, kelionę pradėdavome per mūsų sodą, kuris ribojasi su mišku.

Dabar pirmiausia praeiname pro kaimyno namelį, kad įsitikintume, jog agresyvusis rotveileris tupi uždarytas voljere. Nors praeinančius mus jis kaskart aploja, agresyviai šiepdamas dantis, galiu šiek tiek ramesne širdimi žingsniuoti į mišką vedančiu keliuku. O jei žvėries savo vietoje nematyti, einame kaimo gatvėmis link į miestą vedančio kelio, palei kurį driekiasi dviračių ir pėsčiųjų takas. Šiuo paėjėjame link ledų fabriko, grįžtame, nueiname į kitą pusę, iki tilto per upę. O štai nuo šios vietos galėtume grįžti namo paupiu, bet pastaruoju metu tai nebeatrodo taip paprasta.

Beveik dešimt metų vaikštinėjau šios upės vingius atkartojančiais takais, fotografuodama, mąstydama, kalbėdama su Kūrėju – darydama visa tai, kas daro mane manimi. O dabar einu ten, kur atrodo saugiau, vienoje rankoje laikydama lazdą ir pavadėlį, o kitoje – pipirinį purškalą. Išgirdusi įtartiną garsą įsitempiu ir  stabteliu. Apsidairau ir įsiklausau, tačiau dažniausiai išgirstu tik besidaužančią savo širdį.

Tad štai ką reiškia gyventi ribojamam baimės: paaukoti dalį savęs dėl įsivaizduojamo saugumo. Mane mylintys žmonės ragina būti atsargiai ir laikytis atokiau nuo įprastų takų. Jie sako, kad eidama kitur galbūt atrasiu kažką nuostabaus. Ir būtų tai tiesa, jei šį sprendimą lemtų kitos aplinkybės. Dabar gi vis tai – iš baimės, kurios jaučiuosi apvogta: jei šįkart atiduosiu tai, kas išties svarbu, ką kitąkart dar leisiu iš savęs atimti?

Negali būti laisvas, kai gyvenimui vadovauja baimė. Pasaulis pilnas neprognozuojamų keturkojų ir dvikojų rotveilerių, galinčių užpulti be jokios priežasties. Taip jie tiesiog kovoja su savo išoriniais ir vidiniais demonais – savo sielos šeimininkais. Ir taip jau yra, kad visi mes vaikštome tais pačiais takais, todėl kažkada susitinkame. Tačiau, jei kaskart užpultas pasiduosi baimei ir atsisakysi savo gyvenimo kelių, vieną dieną tiesiog nebeliks kur eiti.

Todėl šiandien, nors pavojingo šuns nėra voljere, žengiame miško link. Kiekvienas žingsnis – šioks toks laimėjimas, mat pasąmonė intensyviai transliuoja vaizdinius iš dviejų šiųmetinių užpuolimo epizodų. Todėl kartais sustoju ir apžiūriu ant sniego likusias kaimyno, rotveilerio ir kalytės pėdsakus. Taip nueiname iki upės, už jos vingio, kol pagaliau pajuntu, kad baimė tirpsta, palikdama vis daugiau vietos mintims ir vidiniams pokalbiams.

Žingsnis po žingsnio parkeliaujame namo, kur laukia mylinti širdis ir žydrą dangų puošianti trispalvė. Jai nusišypsau, nes pagaliau ir mano viduje šiandieną – laisvė. 

Atsisveikinimai

Rudeninis lietus - šaltas, veriantis, lyg skalpelis chirurgo rankoje - labai tinka atsisveikinimui su praeities atgarsiais. Čiaukšt! Išpjauna vieną skaudulį, kitą, trečią, negailestingai atribodamas tikrą pasaulį nuo įsivaizduojamo. Lediniai lašai krenta ant veido, teka už apykaklės, kūnas ima drebėti ir galvoje nebelieka vietos ką tik regztiems niekada nebūsimiems pokalbiams.

Sako, kad po amputacijos žmogui vis dar skauda galūnę, kurios nebėra. Panašiai yra su potyriais: rodos paleidai, atleidai, žengei toliau, o jie nelauktai sugrįžta. Kažkokie apsitrynę, neryškūs, bet vis dar gyvi. Tačiau gyvenimas praeitimi – užburtas ratas. Atitolęs nuo įvykio akimirkos, pasiklysti jos interpretacijose, kuriose esame likę viską vertinti savo naudai. Tai – tik rūkas, kuriuo saugomės nuo tikrovės, bandydami save įtikinti, kad viskas priklauso nuo mūsų. Gali kaip skarabėjas ir toliau ritinti savo mėšlo rutuliuką: rinkti kitų klaidas ir savo skriaudas, teisinti savo gėdingus poelgius kilniais tikslais, tikinti save savo paties ypatingumu.

Arba pajusti laisvę, kai atstatęs veidą lietui, atgal atmetęs galvą, plačiai atvėręs krūtinę, su kiekvienu vėjo kirčiu kvatoji, kol pagaliau tampa taip lengva, kad po kojomis nelieka žemės, o virš galvos – švininių debesų. Tuomet nuskaidrėjusią sielą, širdį, sąmonę užlieja džiaugsmas. Lyg šviesos upė iš amžinybės pėdsakais pažymėtos visatos, jis liejasi nesustabdomas. Tai – dėkingumas už dar vieną gyvenimo dieną, už mylimus žmones ir gyvūnus, už maistą, miegą, deguonį, kūną ir galimybę begalinę tamsumą skrosti šia planeta. Kvatoki vėjui į veidą, šlapias ir sužvarbęs, nes ši akimirka yra viskas, ką tu išties turi. Kvatoki ir paleiski pavėjui viską, kas netikra.

2014 m. gruodžio 8 d.

Vargas dėl meilės didelės

Mane jau du kartus užpuolęs kaimyno rotveileris turi likimo draugę – nedidelę, kokius penkis kilogramus sveriančią kalytę, papuoštą dygliais nusagstytu odiniu antkakliu. Ji – visiška baisiojo žvėries priešingybė: linksma, žaisminga, guvi ir miela. Deja – nesterilizuota ir paleista laisvai bėgioti kur mažos kojytės neša. Tas pats šeimininkas, kuris rotveilerį laiko mažoje nepatogioje pašiūrėje, mažąją kalytę palieka likimo valiai net per didžiausius šalčius: bėgioja tuomet nelaimėlė, ieško kur prisiglausti, išprašo kąsnelį ir slepiasi netoliese gyvenančio ūkininko daržinėje, tarp šiaudų.

Prieš kelis mėnesius kalytė rujojo. Akimirksniu susibūrė nemenkas visokiausių šunų paradas ir davė jie mums visiems nepadorių vaizdų net kelias dienas iš eilės. Po tokių siautulingų šuniškų linksmybių, kaip ir reikėjo tikėtis, kalytė atsivedė šuniukų. Jų likimas, deja, nežinomas, nors numanomas.

Kai baisusis rotveileris mane užpuolė pirmą kartą, jo šeimininkas po kelių valandų pasirodė ant mūsų namų slenksčio. Atsiprašinėjo, pasakojo ilgas ir liūdnas istorijas apie tai, kaip šis didelis šuo yra jo prieš tai turėtos kalės vaikas, kad labai ją mylėjo, kad dėl to myli ir šitą šunį. Esą kitus šunis žvėris puola ir žudo tik gindamasis, o žmones – nes jį nuolat žvejai prie upės pagaliais daužo.  

Pasakojo ir apie tai, kad didžiausia visų bėdų kaltininkė – mažoji kalytė, kuri praktiškai kursto rotveilerį pulti. Atsirado ji pas kaimyną pati. Priklydo. Geradaris ją priglaudė, o dabar per ją – vienos bėdos. O bėdų, akivaizdu, netrūksta: nudaigoti aplinkinių gyventojų šuneliai, sukandžioti ar užpulti žmonės, nepageidaujamas prieauglis. Bet priprato žmogus ir prie kalytės. Myli. Nejau dabar lauk varysi.

Pastarosiomis dienomis kalytė ir vėl bėgioja aplink tvoras. Vėl rujoja. Makselis gailias serenadas jai iš namų kaukia. Nuo tų jo meilės apraiškų mums su Mariumi galvas skauda. Ir širdis mums skauda, nes tikrai labai graudžius garsus skleidžia mažasis meilės kankinys.

Kaimynams galvas skauda dėl besitaikančių pabėgti paskui kalytę jų augintinių. Dar ir nuo rotveilerio kaukimo naktimis. Šitam gal širdį sopa dėl kalytės, kuri kitus šunis vilioja, o gal dėl keistos šeimininko meilės. O šitam labiausiai skauda galvą. Ne dėl nuolatinių bėdų iš meilės didelės, bet širdgėlos malšinimo velnio lašais.

Kiek daug didelių meilės kančių telpa viename nedideliame kaime, kai pagalvoji.  

Rotveileriai - šunys ir rotveileriai - žmonės

Šiandien, po vakarykščio užpuolimo, eiti pasivaikščioti buvo truputį nejauku. Todėl, palikę paupį ir mišką kitam kartui, pasukome link dviračių ir pėsčiųjų tako, palei kelią besidriekiančio miesto link. Nedidelis malonumas yra vaikštinėti, kai pro šalį lekia automobiliai ir sunkūs vilkikai, iš po ratų taškantys nešvarų ištirpusio sniego vandenį. Tačiau prie upės eiti norėjosi dar mažiau.

Galbūt rytoj viskas atrodys kitaip. Jau ir šiandien vakarykštį įvykį atsimenu tarsi slogų sapną, kurio tikrumą sau priminiau eidama pro kaimyno namą, šalia kurio įrengtame nedideliame voljere gyvena baisusis rotveileris. Mane pamatęs, žvėris kaišiojo seilėtą snukį pro plyšius, agresyviai šiepė dantis ir lojo. Voljeras, jei taip tą varganą pašiūrę galima vadinti, neatrodo labai tvirtas. Žmonės pasakoja, kad šeimininkas neretai ir vartelius pamiršta uždaryti. Kartą, prieš kokius metus, šį nevaldomą gyvūną po kaimo gatves ganė policijos automobilis su švyturėliais. Pamatę palaidą didžiulį gyvūną, išsigandę žmonės paskambino pareigūnams. Ne pirmas tai buvo pabėgimas ir ne paskutinis.

Vakar uždarytas voljere užpuolikas visą vakarą gailiai kaukė. Vargu, ar kas galėtų pasakyti, kodėl: gal gavo į kailį, gal negavo ėsti. Nežinau, ką šeimininkas turi daryti su šunimi, kad šis taptų agresyvus ir puldinėtų nieko dėtus praeivius. Kita vertus, pamačius tą nepatogų gyvūno būstą, kuriame jis leidžia dienas, galima pasidaryti šiokias tokias išvadas. Nemažai galima suprasti ir iš šeimininko elgesio: koks žmogus gali likti stovėti krūmuose, kol šuo puola į pagalbą kviečiantį praeivį. Praeivį, kuris yra gal net už šunį mažiau sverianti moteris, apsiginklavusi tik pagaliu.

Bet taip jau pasitaiko, kad nieko dėtus žmones kartais užsipuola agresyvūs rotveileriai. Arba į juos panašūs žmonės, kurių poreikio susidoroti instinktas susiformuoja dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių ar potyrių. Panašiai, kaip ir agresyvūs šunys, jie puola auką neturėdami tam visiškai aiškios priežasties: gal įžiūri grėsmes ten, kur jų nėra, todėl šalina įsivaizduojamas kliūtis, gal tiesiog taip smaginasi, gal jaučia neįveikiamą poreikį kankinti kitus.

Tiesą sakant, nuo agresyvaus rotveilerio - šuns yra lengviau apsiginti, nei nuo agresyvaus rotveilerio -žmogaus. Pirmu atveju gali pakakti pagalio ir dujų balionėlio. Antru atveju gali nepadėti niekas. Ypač – krūmuose stovintys stebėtojai.

Aš tikiu, ir jau ne kartą įsitikinau, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo. Jau nuo vaikystės naktimis vis susapnuoju, kad mane puola pasiutęs šuo. Šis košmaras pagaliau virto tikrove, tad galbūt jo nebesapnuosiu. Ir tai - labai gerai. Bet pats nuostabiausias dalykas yra tai, kad jau du kartus sugebėjau apginti save ir savo mažą šunelį nuo didžiulio pavojingo žvėries. Žiūrėjau savo baimei į akis ir nepasidaviau. Supratau, kad taip aš ginuosi nuo visų mane puolančių agresyvių būtybių.

Ir kol kas nė viena manęs nesugebėjo pribaigti. 

Antras dublis

Šiandien mane antrą kartą šiais metais užpuolė tas pats rotveileris. Šį kartą didžiulis žvėris, kuris sveria gal ir daugiau, nei aš pati, buvo su antsnukiu, bet nepririštas. Antsnukis, tiesa, buvo kažkoks nekokybiškas. Bet buvo. Todėl, artėjant lojančiam žvėriui, šiek tiek lengviau suvaldžiau sąmonę kaustantį siaubą, čiupau Maksiuką į glėbį ir atstačiau kairę ranką su pagaliu.

Panašu, kad tas pagalys mane ir išgelbėjo. O gal striukė, į kurios pūstą rankovę įsikabino didelės iltys.

O viskas galėjo baigtis kitaip. Mat prieš eidama pasivaikščioti pagalvojau, kad bus per šilta su pūkine striuke. Bet kažkodėl vis tiek ją apsirengiau. O vietoje įprasto apavo – guminių batų – įsimoviau į patogesnius ilgaaulius. Eidama per mūsų parkelį, ant keliuko pamačiau gulintį pagalį: tai buvo jauno medelio kamienas su ties pagrindu atsikišusia nukirsta šaka. Nepatogus tai buvo daiktas, todėl dar svarsčiau, ar tikrai imti jį su savimi. Kažkodėl pasiėmiau.

Tą atsikišusią šaką ir sugrūdau į nasrus rotveileriui, kuris, atsistojęs ant galinių kojų, pro antsnukio šoną taikėsi putotais nasrais įsikabinti man į veidą. Prisidengiau kaire ranka, kurioje buvo pagalys, todėl šuva suleido dantis į striukės rankovę ir išdrėskė pūkų kamuolį. Kai išsižiojo kąsti dar kartą, man kažkaip pavyko pakreipti riešą ir atšaka sulindo į nasrus. Pati nežinau kaip, bet sugebėjau įremti žvėriui į krūtinę pėdą ir atstūmiau jį nuo savęs. Praradęs pusiausvyrą, su pagaliu dantyse, šuo urgzdamas atsitraukė per porą žingsnių.

O štai tuomet pamačiau krūmuose stovintį kaimyną. Stovintį. Man pasigirdo, kad jis šūktelėjo: „Portai!“ Nors gal tai buvo „aprot“. Jei tai buvo antrasis variantas,  nežinau kokį daiktą žvėries buvo prašoma parnešti. Tikiuosi, kad ne mano kūno dalį.

Kai šuo nusprendė pulti dar kartą, aš jau nebeturėjau pagalio, tad lėtai traukdamasi atgal, atstačiau dujų balionėli, kurį pagaliau drebančiomis rankomis sugebėjau išsikrapštyti iš kišenės, ir iš visos gerklės surikau šuniui į snukį.  Nežinau, ar jis išsigando, bet atsitraukė.

Ne, kaimynas nepuolė manęs gelbėti. Tik prisegė grįžusį šunį prie pavadžio. Eidamas pro šalį, nenulaikė link manęs besiveržiančio rotveilerio, griuvo, bet šiaip ne taip pastvėrė savo augintinį už kaklo. Pagaliau atsistojo, ir nusitempė šunį tolyn. Kažką vapėjo, kad atlygins nuostolius, bet man tai neberūpėjo. Tiesiog pradėjome lėtai trauktis priešinga kryptimi. Vis atsigręždavau įsitikinti, kad pabaisa neatsiveja, kad užbaigtų pradėtą darbą.

O tuomet kvapą man užėmė bronchų spazmas. Teko pritūpti ir nusiraminti. Tuo pačiu nusižiūrėjau dar viena nemažą pagalį. Dėl viso pikto. Kai pagaliau atgavau kvapą, po truputį parsiradome namo, iš perplėštos striukės rankovės pakeliui barstydami plunksnas.

Šiandien yra vasario 13-oji. Pirmą kartą žvėris mane puolė sausio 13 dieną. Nesu prietaringa, bet kitą kartą labiau įsiklausysiu į savo nuojautas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad nebeisiu pasivaikščioti. Niekam niekada neleisiu iš manęs atimti to, kas man yra išties svarbu. 

Sabonis

     Mūsų kaime kažkada gyveno žmogus, kurį visi vadino Saboniu. Pravardė nebuvo labai originali: net gerokai gunktelėjęs senolis buvo įspūdingo ūgio. Dar aukštesnis atrodė dėl neįprasto liesumo, ilgų kojų ir dar ilgesnių rankų, kurios jam einant svyruodavo neritmingai, tarsi gyvendamos atskirą gyvenimą.

     Eidavo lėtai, dideliais žingsniais, tarsi darytų įtūpstus. Dažniausiai vilkėdavo kokiu nors senu, spalvotais raštais margintu megztiniu per trumpomis rankovėmis, iki skylių nutrintu lietpalčiu ar nudėvėta šimtasiūle. Ant peties visuomet nešdavosi kuprinę su iš jos kyšančia teleskopine meškere.  

Pamatęs mane visuomet pasisveikindavo ir stabtelėdavo pasikalbėti. Kartais paprašydavo puodelio stiprios kavos. „Espreso,“ – sakydavo jis.

     Prisėsdavo čia pat, ant terasos laiptų, nesvarbu, koks būtų oras. Suimdavo dideliu it samtis delnu mažytį puodelį ir sučepsėdavo iš malonumo. 

     -          Gera tavo kava, - sakydavo. – Stipri.

     Sabonis neskirdavo laiko higienai. Nelabai turėjo tam galimybių, mat gyveno be patogumų, kukliame namelyje, nuo amžiaus naštos pasvirusiu į šoną kaminu. Kažkuo tas būstas buvo panašus į patį šeimininką: išstypęs, netvirtas, apmusijusiais langais liūdnai žiūrintis į tolį.

     Dažniausiai žmogus maudydavosi šalia tekančioje upėje. Buvo savotiškas sveikuolis, mat jo maudynių sezonas trukdavo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.  Pamenu, kad vieną spalio rytą net sunerimau ant kranto pamačiusi tik senus numintus aulinius, skylėtas kelnes ir pažįstamą margą megztinį. Iš rūke paskendusios upės girdėjos tik tylus pliuškenimas ir švilpavimas.

Ant upės krantų Sabonis praleisdavo didžiąją dalį savo laiko. Jei tik galėdavo, pasistatydavo palapinę ir kelias dienas negrįždavo namo. Dažniausiai, kažkada paaiškino, taip bėgdavo nuo neprašytų svečių, kurie taip uoliai ieškodavo užmaršties butelyje, kad net pamiršdavo turį savo namus. 

     -          Einu, - sakydavo jis, - pailsėsiu. Nėra namuose ramybės.

     Sklido kalbos, kad Sabonis serga džiova, todėl žmonės jo vengdavo. Kartais, jis sustodavo šalikelėje, pasiremdavo į tvorą ir užsikosėdavo taip, kad atrodė dvasią dangun paleis. Po to šiek tiek dar pastovėdavo svyruodamas, lyg vėjo pučiamas žilvitis, garsiai pašnopuodavo, atsitiesdavo ir nutūpčiodavo tolyn.

     Tačiau džiova jis nesirgo. 

     -          Mano širdis pavargo, - sakydavo jis lėtai gurkšnodamas kavą. – Kiek paeinu, tiek turiu pailsėti.

     O tada pradėdavo pasakoti apie tai, kaip kažkada jo širdis buvusi tokia stipri, kad galėdavo pėsčias dienų dienas vaikščioti po kalnus ir lygumas, kurių daugybę išbraidė jaunystėje, keliaudamas po buvusią Sovietų Sąjungą. Pasakodamas tarsi atjaunėdavo, sugautų žuvų dydį rodydavo plačiai išskėsdamas ilgas rankas į šonus. Juokdamasis atlošdavo galvą ir sudrebėdavo visu kūnu, tik tanki žila barzda styrodavo atsikišusi ir nė nekrusteldavo. Nutilęs jis šiaip ne taip atgaudavo kvapą, numodavo ranka ir prigesdavo. 

     -          Jei per dieną gali nueiti tik vieną žingsnį, - kartą pasakė jis, - tai bent tiek ir nueik.

     Sabonio jau nebėra. Vieną dieną jo dvasia tiesiog išėjo Anapilin.  Vis tik kartais, kai žvilgteliu pro langą darganotai dienai į veidą, pasirodo, kad matau keliu link upės linguojantį jo paslaptingą siluetą. 

Kirvis

     Vasaris šiemet labai lietingas. Būna dienų, kai saulė trumpam nudžiugina, praplėšusi prie žemės slegiančius debesis ir pilkas nuotaikas, tačiau dažniau horizontas atrodo arti, žemai ir paskendęs visuose monotonijos atspalviuose.  Tik vis drąsesnis paukščių čiulbėjimas pranašauja nebetolimą šio slogaus tarpsnio baigtį. 

     Jei ne šuo, tokiu oru sėdėčiau namuose, susisukusi į visas jaukias antklodes, apsikabinusi puodelį arbatos ir niekur neičiau. Kažkada, viename Hagos viešbučio restorane, kai lietui nebuvo matyti galo, draugiškas padavėjas graikas pajuokavo, kad tokiu baisiu oru net jo šunys, kuriuos atsivežė drauge iš saulėtosios gimtinės, atsisako eiti lauk atlikti reikalų. 

     

     O mano šuns reikalai šiek tiek kitokie: nuo mažens tempdavau jį į mišką pasivaikščioti, nors jam ten visai nesinorėdavo eiti. O dabar, bet kokiu oru, pasivaikščioti mane ragina jis: maždaug apie vidurdienį,  jis atsigula šalia, vaizduodamas baisiai nelaimingą padarą, ir pradeda tyliai inkšti. Kurį laiką bandau apsimesti, kad nesuprantu, ko jis nori, tačiau ilgai tokių nevilties garsų neištvertų net geležinės kantrybės savininkas. Todėl galiausiai klausiu: „Ko tu nori? Aš nesuprantu. Parodyk!“ Makselis atsistoja, pasirąžo ir veda mane prie lauko durų, kartais džiaugsmingai apsisukdamas ratu, tarsi gaudytų savo uodegą. Klausimų nelieka, tenka eiti.  

     Būtent taip nutiko ir šiandien. Todėl susiruošiame, pasiimame didelį skėtį ir, atidarę duris į lauką, pamatome jau įprastą šiomis dienomis vaizdą: lyja.  Atsidūstu ir klausiu:

      -          Ar tu tikrai nori ten eiti?

           Makselis nutempia mane miško link.

           Šiek tiek paėję pamatome ant miško keliuko riogsantį automobilį. Paprastai miškui tai nieko gero nereiškia: arba kažkas ką nors skabo, o žibutėms dar šiek tiek per anksti, arba pila šiukšles, kurias kažkodėl labai sunku nuvežti į šiukšlių konteinerius, arba... na, veikia visa tai, ko visokie žmonės prisigalvoja tokiu oru. 

           Kai atsiduriame visai šalia automobilio, Makselis sustoja tarsi įbestas ir įsistebeilija į miško gilumą. Įsižiūriu ta kryptimi ir aš: pro plikus medžių kamienus pirmiausia pamatau jauną vyrą, mosuojantį kastuvu. Kasa duobę. Kiek toliau, tarp jaunų eglučių braido stotingas vyresnio amžiaus ponas su kirviu rankoje. Timpteliu pavadėlį ragindama draugužį eiti šalin, tačiau netikėtai vyresnysis miško lankytojas atsisuka ir, pamatęs mudu, ima žirglioti artyn. Mano vaizduotė sparčiai sudėlioja siaubo filmo scenarijų: sprendžiant pagal iškasto smėlio krūvą, duobė bent jau tokio didumo, kad joje be vargo tilptume abu su Makseliu. Nevalingai žengiu atatupsta, tačiau mano draugiškasis ir smalsusis keturkojis bičiulis visai negalvoja, kad reikia bijoti ar sprukti, tad tempia mane artyn link besibraunančio pro šakas likimo. 

             -                 Koks čia gražus šuniukas. O mūsų šuo numirė, reikia jau palaidot. Afčiarka buvo, dvylika metų, kalė, – aiškina pildamas žodžius greitai, šniurkščiodamas, girdisi rusiškas akcentas.

             -                 Labai jus užjaučiu, - pratariu pagaliau prisivertusi atitraukti akis nuo grėsmingai atrodančio kirvio.

             -                 Labai širdį skauda visiems, - pasiskundžia vyras ir nusivalo ašarojančias akis atgalia ranka.

             -                 Man labai gaila, - atsakau žinodama, kad negaliu jam niekuo padėti.  – Jus labai ją mylėjote.

               Vyras nuleidžia galvą ir įsistebeilija į kirvį. Šlapio miško fone žmogus atrodo bejėgis, toks pat pilkas ir sunkus, kaip verkiantis vasario dangus. 

 -          Nieko dabar nebegaliu, - ištaria. – Tik šakų pakaposiu duobei. 

 -          Mes visi ateiname, kad išeitume, - tyliai tariu. - Kažkada liūdesys baigsis, kaip ir šitas lietus. 

Vyras pasvyruoja į šonus, tarsi save guosdamas, tarsi bandydamas atgauti pusiausvyrą, pagaliau pakelia į mane ašarotas akis ir linkteli. Tuomet mosteli kirviu link duobę kasančio jaunuolio ir neprataręs nė žodžio nueina. 

O mudu patraukiame link upės. Tolstame sparčiai, tad netrukus jau nebegirdime liūdnų kasamos duobės ir kertamų šakų garsų. Makselis drąsiai brenda per purvynus ir šokuoja per balas, ragindamas neatsilikti, todėl pametu svetimą liūdesį ir skubu iš paskos.

Į spalvotą skėtį pasibeldžia kruša.  

Ditės nuotykis

     Tą vakarą Ditė parėjo namo anksčiau, nei visuomet. Langus ji kruopščiai uždangstė sunkiomis užuolaidomis, uždegė žvakes, įjungė tą patį grojaraštį, kurio klausydavosi kiekvieną vakarą, ir klestėlėjo ant didžiulės minkštos sofos kambario viduryje. Netrukus ji eis į miegamąjį, apsirengs naują ilgą suknią, su kuria dar nebuvo niekur išėjusi, susišukuos, pasidažys ir atkimš butelį vyno. O gal ir neatkimš, nes vienai gerti kažkaip nepadoru. Todėl greičiausiai užsiplikys žaliosios arbatos.

     Namo Ditė parsirado anksčiau ne savo noru. Biure tądien visi sukiojosi lengvai įkaušę, valgė saldainius ir tortus, klegėjo ir ieškojo dingsčių anksčiau pasprukti iš darbo: kam pas kirpėją, nes vakare eis į koncertą, kam tvarkytis namų ir ruošti stalą, kam pasiimti vaikus iš darželio anksčiau, kad nepakliūtų į kamštį. Su kiekvienu džiugiai išskubančiu namo bendradarbiu, biure darėsi vis daugiau tamsos, tylos, tuštumos ir vietos. Galiausiai Ditė liko visiškai viena, išjungė kompiuterį, susitvarkė darbo stalą ir išsiruošė namo.

     Į troleibusus grūdosi žmonės, gatvėmis lėkė mašinos, taškydamos purviną sniegą ant sunkius krepšius su pirkiniais velkančių praeivių. Pro šalį, kliūdami už visų ir visko, paknospstomis praskuodė paaugliai. Kažkuris Ditei po kojomis numetė petardą. Mergina sukliko, šoko šalin ir įsirėmė stotingai moteriškei į pilvą. Toji nepatenkita atsiduso ir kažką suniurnėjo po nosimi. Atgavusi pusiausvyrą, Ditė pasuko į pirmą tuštesnį skersgatvį, nors taip eidama namo turėjo padaryti nemažą lanką. 

     

     Tokiomis dienomis ją apimdavo keistas liūdesys, nuo kurio neįmanoma pasisplėpti kasdienybėje. Todėl Ditė paklusdavo žaidimo taisyklėms ir pasipuošdavo, taip tarsi prisijungama prie bendrų linksmybių ir atiduodama joms duoklę. Tačiau iš namų niekur neidavo: leisdavo vakarą skaitydama knygas, kartais kurdavo piešinius, kurių niekam nerodydavo. Šiek tiek pašokdavo su savimi ir pasigrožėdavo savo atvaizdu veidrodyje. Kartais jai kildavo mintis, kad galėtų kažkur išeiti: šmėsteldavo tarsi kažkoks nebūtas dalykas ir, sukėlęs juoką, dingdavo.

     Šiame pasaulyje Ditė jautėsi tarsi svetimkūnis: jai nereikėjo to, ko reikėjo visiems. Darbe ji girdėdavo, kaip merginos krykštauja įsigijusios naujus batus, sukneles ar antrąsias puses. Kitos pasakodavo apie savo vaikų pasiekimus, vyrų karjeras. O Ditė nežinojo, ko nori, o jei kažkur giliai viduje ir jautė, kad nori, tai slėpė tą kažką net nuo savęs pačios.

     Tą naktį pasaulis už lango atrodė išskirtinai triukšmingas. Ditei nesisekė nei skaityti, nei piešti, o muzika greičiau erzino, nei kėlė norą šokti. Niekaip nerasdama sau vietos, ji išjungė muziką, užgesino šviesą ir, užpūtusi žvakes, priėjo prie lango. Nedrąsiai ištiesė ranką ir praskleidė sunkias užuolaidas. Į tamsų kambarį įsiveržė balzgana šviesa ir prislopintas po langais susibūrusių žmonių šurmulys. 

     

     Atsidususi ji atsitraukė nuo lango ir mažais žingsneliais, graibydama tamsą, nusigavo į koridorių. Čia ji tyliai priėjo prie laukujų durų ir atidengė akutę: aikštelėje buvo tuščia.

     Kiek pasvarsčiusi ji pagaliau apsivilko paltą, apsimovė aulinius batus ir tyliai išslinko į kiemą. Buvo šalta, visur stoviniavo namo gyventojai ir nepažįstami žmonės. „Su Naujaisiais“ – pastebėjęs Ditę, prilindo bučiuotis įkaušęs kaimynas auksiniais dantimis. „Palik vaiką ramybėje, senas kvaily,“ – timptelėjo jį už rankovės žmona.

      Ditė mandagiai šyptelėjo, giliai įkvėpė ir apsidairė. Netolies pamatė grupelę jaunimo: visi garsiai juokėsi, glėbesčiavosi, kažką šūkaliojo, švilpė.  Ditė žengė kelis žingsnius jų link ir staiga pajuto nenumaldomą norą sprukti namo. Širdis plakė it pašėlusi, trūko oro, kojos buvo it nesavos. Pagaliau ji žengė dar kelis žingsnius ir atsidūrė šalia Pauliaus – jauno garbanoto programuotojo ir penkto aukšto. „Su Naujais, - nudelbusi akis tyliai pratarė Ditė. „Ei, ir tave!“ – šūktelėjo vaikinas, čiupo ją į glėbį, apsuko ratu ir vėl pastatė į vietą. „Čia tam, kad metai būtų kitokie“ – nusikvatojo jis, pakštelėjo apstulbusiai merginai į skruostą ir dideliais žingsniais nužirgliojo tolyn, link jį pašaukusių draugų. Vieną akimirką jis dar stabtelėjo, atsisuko, pažvelgęs į Ditę nusišypsojo ir ištirpo tamsoje.

     

     Atatūpsta Ditė nusvirduliavo prie sienos, atsirėmė į ją nugara ir atsitūpė. Dūmuose skendinčių žmonių siluetai atrodė tarytum į šį pasaulį besiveržiantys vaiduokliai.  

     „Kad metai būtų kitokie,“ – pakartojo ji, pakėlusi akis į dangų, kur skleidėsi spalvotos fejerverkų puokštės, o jose – žmonių viltys ir svajonės, tarsi žinutės tam, kuris dalina laimę ir likimą. 

Dugne

Nepamenu, kiek man buvo metų, o jų buvo dar visai nedaug, kai karštą vasaros dieną mudvi su mama leidome prie upės. Paplūdimys atrodė tarsi žaisminga dėlionė: žmonės gulėjo ar sėdėjo ant spalvotų paklotų, plačiabrylėmis skrybėlėmis pasipuošusios ponios stovėjo iki kelių įsibridusios į upę, kažkas plaukiojo ant margo pripučiamo čiužinio. Ore tvyrojo ramybė, skambėjo vaikų klegesys ir kvepėjo agurkais.

Aš, drauge su būriu kitų mažylių, turškiausi sekliame vandenyje. Ryškiai raudonu kastuvėliu kapsčiau upės dugno smėlį, sėmiau ir atgal pyliau vandenį, kažką tyliai niūniuodama sau po nosimi. Staiga, mane parbloškė pro šalį bėgantys paaugliai ir aš aukštielninka panirau į vandenį. Kažkuris berniukas netyčia užlipo man ant krūtinės ir primygo prie dugno. Prisimenu, kad nespėjau net užsimerkti, todėl vaizdas nuo dugno įstrigo mano atmintin amžiams: sudrumstas smėlis kilo nuo dugno viršun tarytum debesys, pro kuriuos gilyn skverbėsi raibuliuojanti gelsvai žalsva šviesa.

Viskas baigėsi gerai, nes iš vandens mane ištraukė mama. Tačiau tądien, to net nesuvokdama, kažkur giliai į pasąmonę įsirašiau paprastą tiesą: kartais, visai netikėtai, žmonės atsiduria dugne ir tai nebūtinai turi reikšti gyvenimo pabaigą.

Dugnas, žinia, - kiekvienam savas ir kiekvienas ten atsiduria savaip ir savo laiku. Bet jei jau supratai, kad guli ant menčių, visuomet turi pasirinkimą: gali arba iškilti į šviesą, arba apsivertęs veidu žemyn knistis gilyn į dumblą.

Kai kurie taip puikiai adaptuojasi prie gyvenimo dugne, kad iš pradžių pamiršta šviesą, o paskui ima jos nekęsti. Jie virsta piktavaliais grobuoniais, jaučiančiais būtinybę skandinti kitus. Tokie dumblo žmonės parprastai mėgsta slėptis po puošniais fasadais, todėl iš pirmo žvilgsnio juos nelengva atpažinti. Tačiau su jais pabendravęs visuomet jautiesi lyg išteptas, lyg suveltas, lyg kažkur įveltas. Tarsi gilyn siurbtų akivaras, o krūtinę slėgtų vis didėjantis svoris. Galiausiai pasijunti tarsi būtum primygtas prie dugno koja.

Puiku, jei paklausęs nuojautos laiku sprunki nuo tokių žmonių kuo toliau. Tačiau kartais neįmanoma nieko padaryti tol, kol nesupranti atsidūręs dugne. O ten – tamsoje – viskas taip susidrumsčia, kad kurį laiką sunku susivokti, kaip ištrūkti į šviesą.

Neverta tikėtis, kad sugebėsi įveikti dumblo žmogų jo paties priemonėmis: tu – jo stichijoje. Kuo ilgiau ten kuisiesi, tuo labiau pradvoksi dumblu, gal net pamirši šviesą – vienintelę savo išsigelbėjimo viltį.

Todėl nurimk ir atsimerk. Netrukus tu pamatysi, kaip pro aukštyn tarsi debesys kylantį sudrumstą smėlį, gilyn skverbiasi raibuliuojanti gelsvai žalsva šviesa. O tuomet, jei nori, gali iškilti, palikęs dugną dumblo žmonėms.

Taip jau yra, kad  kartais, visai netikėtai, žmonės atsiduria dugne ir tai nebūtinai turi reikšti gyvenimo pabaigą. Nebent pabaigą tik vienos jo pakopos, po kurios laukia nauja. 

2016 m. vasario 3 d.