Man kartais atrodo, kad mūsų
vietinis pasaulis išprotėjo. Ir kaip
gali atrodyti kitaip, kai pastaruoju metu visi labai agresyvūs ir visur atkištais
pirštais gyvena? Ir ne tik tais, kurie yra
viduriniai, nors vieną kartą man yra tekusi „laimė“ tokią jauną moterį kelyje
sutikti, kuri savo bolidu išlėkė milžinišku greičiu iš mišku apaugusio kelio ruožo, vydamasi mane priešpriešine
juosta (gal nepastebėjo, kad autostrada jau seniausiai baigėsi), dieną įjungusi
ilgųjų šviesų žibintus ir signalizuodama visiems, o t. y. man ir senuko
traktoriaus vairuotojui, trauktis, mat aš jau buvau pradėjusi lenkti pavargusį
laukų darbininką, iš anksto įjungusi posūkio signalą, kaip ir yra priimta normalių
žmonių pasaulyje pagal taisykles. Aš, aišku, lioviausi lenkusi ir pasitraukiau
atgal, nes mano galvoje garsiai uždejavo nubudusi vidinė davatkėlė Levutė
šaukdamasi Dievo, visų šventųjų ir sveiko proto pagalbos, reikalaudama „duoti
durniui kelią“. Lėkdama pro šalį, įnirtingoji vairuotoja dar atsisuko ir atkišo
man du trumpus vidurinius pirštukus su ilgais priklijuotais nagais, padabintais
snarglius primenančiais kristalais. Taip ir nurūko link geležinkelio pervažos, tas
savo beviltiškas ataugas atkišusi. Gali būti, kad dideliu greičiu dardėdama per
bėgius, o už jų garsiai žengtelėjusi taip, kad kiekvienam vyrui širdis pusiau perplyštų,
ji kampuotu nagu išsidūrė bent vieną akį. Bet kam jai tos akys, kai geriau
pagalvoji.
Taip ir gyvenam, visur duodami
durniams kelią, nes esame geri žmonės. Aišku, gal tai ir nėra pats blogiausias
dalykas, kai įvertini alternatyvą: gulėti laužu virtusioje mašinoje, nulėkusioje
nuo kelio į ūkininko puoselėjamas javus. Tik štai nežinau, ar tuo pačiu
principu protinga vadovautis visur ir visuomet, nes durnių daug, pirštų,
dažniausiai, pas visus po dešimt, o kelių darosi vis mažiau. Aišku, kai esi
geras žmogus, negali be jokios sąžinės graužaties ir savitvardos pirštais mojuoti.
Čia jau be vidinio konflikto neįmanoma.
– Nebėra jokio
padorumo pas nieką, jokios moralės, atgailaukim, prapulsim be Dievo, kaip Dievą
myliu, pasaulio pabaiga, – kaip visuomet išpila savo programinę tiradą mano
vidinė davatkėlė Levutė, dievobaimingai užversdama akis į viršų ir iš siaubo
svyruodama į šonus tiesiai priešais altorių.
– Tu duok, duok
tą kelią durniui, duok visokiam brudui naglam, aišku duok, - sarkastiškai caksėdama
liežuviu į pirmą bažnyčios suolą klesteli mano vidinė Laisvūnė, begėdiškai praskleidusi
sijoną ir apnuogindama plikas šlaunis. Pasitaisiusi iš įspūdingo dekoltė lauk
besiveržiančias krūtis ji prisidega cigaretę, – matėm jau ne vieną kartą kaip
davei, labai gerai tau išeina duot, greitai iš namų nebegalėsi kojos iškelt, kelių
nebebus likę, visur vieni durniai.
– O, Dieve,
padėk, aš išprotėsiu, – garsiai švokšdama sudejuoja davatkėlė Levutė ir,
suklupusi ant žemės šalia Laisvūnės, tiesiai ant savo senovinio rankinuko,
kuriame paslėpta plyta, persižegnoja. Tuomet nugrimzta į tokius gilius apmąstymus,
kad užsimiršusi išlupa iš Laisvūnės pirštų cigaretę, godžiai užsitraukia ir atkiša
jai vidurinį kairės rankos pirštą.
Aš taip įtariu, kad jūs
niekuomet nenorėjote žinoti, kas dedasi mano galvoje, bet atgal atžinoti
neįmanoma, taip jums ir reikia už tai, kad visokius internetus ir feisbukus
skaitot. Nors šis tekstas tikrai ne apie tai, ko galima internetuose
prisiskaityti, o prisiskaityti galima tokių dalykų, nuo kurių mano vidinę
davatkėlę Levutę ištiktų ne tik aparpulis, bet ir staigi mirtis.
Ne, šis tekstas yra apie kitus
atkištus pirštus – rodomuosius. Jais dabar taip madinga badytis, kad tai daro
ne tik „paprasti“ žmonės, bet ir tie, kurie nevengia šitaip prasivardžiuoti, t.
y. kai kurie seimūnai (jau girdžiu kaip mano galvoje žvengia Laisvūnė, nes „seimūnai“
yra panašu į „siaubūnai“ taip kaip „Levutė“ panašu į „lervutė“) bei kandidatai
į prezidentus. Kartais ima atrodyti, kad jiems tie pirštai atgal nebeužsilekia,
o smegenų sritys, paprastai leidžiančios nepamiršti, kad visi mes esame žmonės,
todėl nėra nė vieno švento ant šitos žemelės, tiesiog žuvo nelygioje kovoje su
didybės manija.
Čia labai panašu į tuos „paprastus“
žmones, kurie feisbuke, norėdami būti labai protingi, talpina paveikslėlį su
avinėliais, tarp kurių yra vienas juodas, einantis kažkur kita kryptimi. Tai
turėtų reikšti, kad visi yra avinai, tik vienas komentaro rašytojas, matai, – ne.
Bet net juoda avis yra tokia pat avis, tik šita dar ir tokia durna, kad ketina atsiskirti
nuo būrio, o tokią garantuotai suės vilkas, nes gamta už durnus poelgius
neatleidžia. Tai tas paveikslėlis greičiausiai reiškia, kad esi gerokai durnesnis
už kitus, tad neturėtum rodomuoju pirštu baksnoti į nieką, kai net save avimi
laikai. O avys, žinia, net pirštų neturi, tik kanopas. Nors taip gal net
saugiau: jomis akių lengvai neišsibadysi.
Žinau, kad skamba keistai,
bet man kartais atrodo, kad norint šiais laikais neprarasti šviesaus proto,
pirmiausia reikia pasitikrinti plaštakas ir išmokti užlenkti pirštus. Aišku,
kad jie kartais nevalingai atsikiša, gi visi esame žmonės, visiems visko
pasitaiko, kartais net vidiniai konfliktai padrasko. Išskyrus visokio plauko
psichopatus, kuriems ne tik pirštai nebesusilenkia, bet ir veide grynas
šventumas prasimuša.
