Dabar labai madingas siūlymas „apeiti“ nuomonę, jei ši
nepatiko. Šitas baisus vertinys iš rusų kalbos mane kaskart truputį supykina,
bet ne apie tai aš čia. Nors truputį ir apie tai, mat Feisbukas darosi panašus
į šunų rudžiais nusėtą miesto parką, kuriame nieko daugiau ir neveiki, tik
atsargiai stypčioji ant pirštų galų, kad naujų batelių nesuteptum.
Keista, kad žmogus jaučia poreikį skelbti savo nuomonę, nors
nėra pasiruošęs sužinoti, kad kiti galvoja kitaip. Tai yra keista, nes visuomet
atsiras bent vienas žmogus, kuris galvoja kitaip. Ir tai yra geras dalykas, nes
kokia nauda iš tiesiog nuomonės išsakymo? Kai pagalvoji, tai nuomonės ne dujos
žarnose, jas galima kažkaip savyje suturėti. O jei turi priežastį ir tikslą
pasisakyti, tai būtų gerai nepamiršti, kad nuomonė yra tik nuomonė, todėl jai
gali būti labai toli iki tiesos. Taip toli, kad net į kitą pusę.
Nejučia ima atrodyti, kad kiekviena žmogaus nuomonė yra tarsi
atskira, labai jautri jo kūno dalis, savotiška atauga, o bet koks abejojimas
arba prieštaravimas – tarsi smūgiavimas į tą išskirtinai skausmingą vietą. Jei
jau užkabinai, tuomet geriau laikykis, nes tikrai gausi atgal! Tik smogs jau ne
per nuomonę argumentais, o per ką nors asmeniško įžeidimais. Tai suprantama:
kai žmogus tampa nuomonių ataugų gniutulu, per kurį jau ir paties žmogaus
nebesimato, tai skauda visur, kur tik prisiliesi.
Įžeidinėjimai prasideda ten, kur nebelieka argumentų. Nes
argumentų neturėjimas prilyginamas pralaimėjimui. O kadangi pralaimi tik
visiški lūzeriai ir skystakiaušiai, kurių niekas nemyli (ironizuoju), reikia
bet kokia kaina atkovoti savo pozicijas. Bet stop: ar tai tikrai yra
pralaimėjimas? Ar ne ginčuose gimsta tiesa? Ar būtina bet kokia kaina laikytis
įsitvėrus savo nuomonės, kurios vienintelė vertė yra ta, kad „man taip rodosi“?
Mama man sakydavo, kad jeigu rodosi, reikia žegnotis (sakydavo dažnai, todėl
gerai išmokau, bet ne žegnotis, o ieškoti argumentų ginčams, o kol ieškodavau,
pati savo nuomonę ir pakeisdavau, o taip išmokau ginčytis su savimi ir keisti
nuomonę tiek kartų, kiek tik yra reikalinga). O mano mama yra labai išmintinga
moteris.
Nuomonės turėjimas nėra kažkoks savaime blogas dalykas. Tai
rodo, kad žmogus mąsto. O mąstymas, žinia, yra labai geras dalykas. Blogas
dalykas yra noras kalbėti be pasiruošimo klausytis. Dar blogesnis – šaukti apie
savo teisę į nuomonę, nes, greičiausiai, taip šauki žmogui, kuris ką tik būtent
tokia teise pasinaudojo. O jei jau reikia šaukti, tai, panašu, atėjo laikas
tiesiog pakeisti nuomonę veltui gerklės neaušinus.
Taip, yra nuomonių, kurios būna labai tvirtos. Taip ir turi
būti. Bet tokioms niekada nepritrūkstame argumentų. Jos tarsi uolos, į kurias
sudūžta apsimestinės draugystės. Bet yra daug niekam nereikalingų pliurpalų,
kurie, nors yra labiau verti elementaraus pletkučio ar pašaipų vardo, yra
kišami po nuomonės kepure, kuri tokiems dalykams yra gerokai per didelė, todėl
subliūkšta nuo menkiausio argumento.
Belieka tik pasakyti, kad visiems visko pasitaiko. Būtume angelai
– gyventume danguje. Pabandykime nepamiršti, kad mes patys esame gerokai
svarbesni, nei mūsų pačių ar kažkieno kito nuomonės. Kaip pagalvoji, tai net
mes patys keičiamės. Kaip gi tuomet kažkokia nuomonė gali likti nepakitusi?
.
