Vidurvasario pažadas

Vakar visai netyčia prisiminiau, kad laikas parašyti tekstą apie įvykius, prieš keletą metų stipriai pakeitusius mano gyvenimą. Tą vasarą, kai su dideliu trenksmu į mano namus pagaliau atėjo gera žinia, nusprendžiau: neleisiu nei sau, nei kitiems pamiršti, kas nutinka šmeižto ataką išgyvenančiam žmogui.  

Ši istorija, tiesą sakant, panaši į daugybę kitų, taigi galiu kažkuria prasme teigti, kad man nenutiko nieko naujo. Skiriasi tik tai, kad manęs neužsisėdo viršininkė, nes, dirbdama laisvai samdoma vertėja, jos tiesiog neturėjau. Nors gali būti, kad tam žmogui, kuris varginosi iš visų pašalių rankiodamas apie mane informaciją ir labai laisvai ją pagal save interpretuodamas, kuris parašė man ilgą laišką apie mano ydingą mąstymą, elgseną ir apsimetinėjimą savimi, kuris net subūrė grupelę žmonių, anksčiau neturėjusių man jokių priekaištų, tačiau kažkodėl radusių būtinybe mane pulti, tuomet viskas atrodė kitaip. Tai išties galėtų paaiškinti to žmogaus norą bet kokiomis priemonėmis paveržti savo valiai mane – žmogų, kuriam nieko nėra svarbiau už laisvę. Nebent tiesa, dėl kurios koviausi visomis išgalėmis, nepaisydama įspėjimų, kad menkesni padariniai būtų laukę nuolankiai paskendus purve, kuris pasipylė ant mano galvos. Tiesą pasakius, jei mano užpuolikai būtų žinoję, kad mane yra lengviau užmušti, nei priversti pripažinti netiesą tiesa, gal nebūtų ėję į kovą taip prastai ginkluoti.

Dar vienas šios istorijos kitoniškumas slypi tame, kad mane užsipuolė žmonės, kuriuos iki tol laikiau savo draugais. Aš tikrai nuoširdžiai mylėjau savo kolegas, o meile, žinia, yra akla tarytum kurmis. Aš niekada nenorėjau matyti tamsiosios tų žmonių pusės, todėl kruopščiai ieškodavau pateisinimo kiekvienam negražiam jų poelgiui, kad ir apkalboms apie kitus. Panašu, kad būtent todėl nepastebėjau, kaip netrukus apkalbos pradėjo sklisti apie mane pačią. Šventa tiesa: jei kažkas tau kalba apie kitus, tai garantuotai kitiems kalba apie tave. Vargu, ar būčiau apie tai sužinojusi, jei mano švento naivumo neapsikentę bičiuliai nebūtų apie tai įspėję. „Tikrai, tikrai, tik tu niekam nesakyk,“ – šypsojosi jie, mėgdžiodami frazę, segamą prie vis keistesnių pasakojimų.   

Sunku paaiškinti, kodėl žmonės staiga pradeda nekęsti tų, kuriems kažkada deklaravo meilę. Galbūt todėl, kad niekaip nesugeba įveikti savyje instinkto rungtis tarpusavyje ten, kur to daryti nėra prasmės? Koks skirtumas, kad įrodysi savo pranašumą, jei kelyje į pergalę išbarstysi visą savyje turėtą gėrį? Ar supurvinęs tą, kurio ryški šviesa tave erzina, imsi pats spindėti labiau? Jei net gerais norais kelias į pragarą grįstas, tai kur veda blogi norai?

Dar sunkiau paaiškinti, kaip jaučiasi žmogus, kurio pasaulis staiga subyrėjo į šipulius. Tai tarsi nubudimas iš saldaus sapno tiesiai į asmeniškai tau, kruopščiai surežisuotą košmarą, iš kurio jau tikrai niekuomet nebenubusi. O šmeižto košmaras dar baisesnis tuo, kad stengdamiesi neutralizuoti priešininką, užpuolikai į pasaulį paleidžią daugybę pagal save modifikuotų aukos versijų. Taip sužinai, kad esi toks, koks tikrai nesi, buvai ten, kur galbūt ir nebuvai, darei tą, ko niekada nedarytum ir pan. Tokios, visai į nieką nepanašios keistos besielės būtybės su tavo vardu ir pavarde gyvena kažkur paraleliniuose pletkučių pasauliuose tol, kol jomis kas nors tiki. O tikinčių atsiranda nemažai. Ypač, jei tai yra naudinga.

Kartais būdavo taip sunku, kad vargiai galėdavau kvėpuoti. Bandydama suvokti, kas ir kodėl nutiko, iki smulkmenų atgamindavau pokalbius ir situacijas. Analizavau, dėliojau, ieškojau. Miško takais nuėjau daugybę kilometrų, kol supratau, kad man nenutiko nieko naujo: šviečiau per ryškiai, todėl tapau nepatogi.

Man sakė, kad mane sunaikins. Man sakė, kad aš savimi tik apsimetu. Man sakė, kad esu nesveika, todėl turėčiau gydytis. Man sakė, kad tokiems žmonėms, kaip aš (šito man nuodugniau nepaaiškino, tačiau akivaizdu, kad tokia nesu vienintelė) neturėtų likti vietos pasaulyje, kurį vadinau savo namais.

Bet tai buvo netiesa. Netiesa ir tai, kad melo kojos trumpos. Melo apie mane kojos buvo tokios ilgos, kad šis jomis nukeliavo labai toli į tarptautinę areną, kurioje patyrė gėdingą nokautą nuo elementarių faktų. Ir nors nuo visos tos įtampos tikrai susirgau (astma), manęs tai nesunaikino. Net atvirkščiai – tai mane pažadino iš pavojingo snaudulio, kuriame, galbūt, tikrai būčiau praradusi tikrąją save.

Taigi, prieš keletą metų, vasaros vidury, kai ore paprastai tvyro žydinčių liepų aromatas, o darže akį džiugina levandų mėlis, aš laimėjau kovą ir pažadėjau sau apie tai rašyti tol, kol manęs viešai neatsiprašys mano skriaudėjai. Tie žmonės po truputį blėsta iš mano atminties tarsi slogus sapnas, tarsi niekuomet tikrovėje neegzistavę personažai. Kartais jie susilieja į vieną glitų gniutulą ir užstringa kažkur bronchuose, tad tenka išsikosėjus pasispjaudyti. Šiais metais aš visai nenorėjau jų prisiminti, nes yra daugybė gražių dalykų, apie kuriuos mieliau parašyčiau. Tačiau pažadas sau yra panašiai toks pat svarbus, kaip laisvė ir tiesa. Todėl šekit.

Ei, aš neleisiu jums šito pamiršti.