Spalio lietus

Kol lyja lietus,
dusliai, lapų pilni,
sielos indai skamba.

Vienspalvis dangus
ant delnų, taip arti,
akivaran smenga.

Tol laikas klampus,
dienos mirtis švelni,
klevai auksu varva.

Sutemos į namus
braunasi pro duris,
širdies stygas kerpa.

Rudens pradžia

Dangus ražienų subadytas

prakiuręs rauda upei ant peties,

rūke tirštam paklydęs rytas

nebedrumsčia miško rimties.

Minganti saulė vakarais,

pavargusi nuo vasaros būties,

dangstosi purpuriniais patalais

vis saldesniam glėby nakties.

Sparnuočių surikiuotos smailės

debesyse, pietų krypties,

iš Paukščių Tako byra žvaigždės

tarytum pranašai lemties.

Voratinkliais aplipęs švarkas šiaurio –

nedraugiško rudens sveties,

šalna nagus po truputį galanda:

laukų žiedams jau nebėra vilties.

Tik obuoliai dar laukia, šonus šildo,

kol šuoliui taką jiems rasa nuties,

linguoja, tarsi medituotų, smilgos.

Į rudenį vėl grįžom, įgavę išminties.      

Mintys

Mano mintyse šoka balerinos,

grakščios, už orą lengvesnės,

tarp baltų lietaus kaspinų,  

tarp violončelės virpančių stygų,

šoka tyliai, ant pirštų galų.

Plaukuose jų žydi rausvos lelijos,

platūs mostai, rodos,

nekainuoja jokių pastangų,

šuoliai slysta tarsi dangumi debesys,

kaip mylimojo bučiniai kaklu.

Mano mintys – tarsi balerinos

repetuojančios veidrodžių salėje,

atspindžiai tarp atspindžių,

kantriai triūsia prie skersinių,

dar negavusios vaidmenų.