Atodūsis

O, koks gi tu gilus, atodūsi,

visus metus tave nešiojausi.

Kartu su tūkstančiais kitų

tave aukoju dangui,

kur tamsioje bedugnėje

laikas prasmenga.

Triukšme pasaulio,

kuris niekad nenutyla,

užleiski vietą

sidabrinei tylai.

Ištuštinu save tarytum indą.

Lai lig briaunos jį savimi

Dangus užpildo. 

Skambantis rytas

Koks garsas čia?!

Prie lango šokame iš miego

sapnus praskleidę,

o ten – nieko!

Tik kelios varnos pėdos

paliktos ant šviežio sniego.

Gal barasi šiaurys,

lietus mat vakarykštis

pripurvinęs visur balų paliko?

Stingdo dabar lede raštus išblyškęs,

kol pasislėpusios uokse pelėdos

sruogos miglos išsprūsta lauk neryškios.

Gal saulė tai?

Gal spinduliai, kol plėšo dangų,

naktinę žuvį debesin nubaidę

nenuleidžia rankų?

Per rytą tyliai atbrenda Kalėdos,

iš kaminų tingus kol dūmas rangos.

Pasaulis tviska, spinduliuoja,

šerkšnas žiburiuose giesmes dainuoja!

Duona

Ant stalo aušdamas tyliai

traška dar šiltas kepalas duonos.

Svaiginančiai kvepia

vaikyste, namais ir kmynais.

Mes nepasotinamai alkani.

Susėdę aplinkui stalą nebyliai

po savo piligriminės kelionės,

į kampą sustatę lazdas,

veidais akmeniniais,

pakeliame vienas į kitą akis.

Ant galvų – erškėčių vainikai,

mūsų pėdos ir širdys žaizdotos,

iš raižytų skrynių ištrauktais

dabinamės rūbais apeiginiais,

už lango nutyla naktis.

Ašarų pripildyti moliniai rykai,

kojos visų numazgotos,

klūpome vienas prieš kitą

po kryžiais mediniais,

skliaute sužimba viltis.

Rieke savo dalinamės dosniai,

kaltės visų dovanotos,

smilksta šalavijas, padangė

puošiasi sodais šiaudiniais.

Nebebūsime svetimi.

Pailsėjusių po gluosniais,

laukia kelionės šakotos

senolės rankomis siuvinėtais,

trupiniais nubarstytais keliais

išeisime nešini savimi.

Dodekaedras

Mano žvaigždės ganosi pievose

birželio naktimis,

kai pūkais virsta pienės.

Lengvas minčių vėjas

išbarsto jas bandomis,

kad neklaidžiotų pavienės.

Mano tamsiose gelmėse nardo

pranašo Jonos žuvis,

negandas ryjanti kasdienes.

Lauke už artimiausios briaunos,

kur sėju drakono dantis,

žydi liepos daugiakamienės.

Juodųjų bedugnių šešėliuose tirpsta

išmirkyta miroje praeitis,

smilkalais kvepia ramybės pavėnis.

Krištolinės širdies vidury

atveriu auksuotas duris,

ten žėri pasaulis dvylikasienis. 

Miegas

Kažkur, ties ta riba,

nuo kurios krenta sąmonė

į gilų miegą,

mes susitinkam,

mano siela ir aš,

ji neša mane naktį,

aš ją – dieną.

Nuo tos ribos

ji timpteli mane

už plono sidabrinio siūlo,

krentu, skrendu,

gilyn savin smengu,

ten, kur vidinės erdvės

tūno.

Akis apvėlusi sapnais

iš išvirkščio pasaulio

neišleidžia,

ten klaidžioju

labirintais keistais,

istorijų gijas

neįprastai suaudžiu.

Ir vidury

kelionės dar vienos,

ji nusijuokusi staiga pakyla,

ten, su sapnais ji,

o aš – čia,

susisiekiame

per tylą.

Trumpėjant dienai

siūlas susitraukia,

todėl ji – visiškai šalia,

vos prieblandai

atėjus lengvai

timpteli ir aš –

jos glėbyje.

Ilgesys

Per Stikso upę apgriuvusiu tiltu

palydėjau tave paskutiniam sapne,

taip ir likom stovėti kiekvienas

savo vienišame krante.

Man įkvėpus tu iškvėpi,

siluetai aptirpo rūke,

prie šiaudais nukloto Kūčių stalo

dalinamės viena lėkšte.

Žodžiai manęs nepasiekę

tarsi akmenys gula dugne,

iš kitos veidrodžio pusės

tavo akys sminga į mane.  

Tavo atspindžių versijos

klaidžioja kažkur žvaigždėse

begaliniais visatos tuneliais,

kilpomis laike.

Judesius tyliai stebėdamas,

atkartoji mano šešėlyje,

kai čia manęs dar nebuvo

taip pėdomis sekiau aš tave.

Nesuskaičiuojamais ratais

kol sukamės kosminėje naktyje,

prie apgriuvusio tilto per upę

susitinkame tik svajose.

Ouroboros

Aš dešimtis tūkstančių kartų per dieną numirštu

ir kartą kiekvieną vis atgimstu nauja.

Kaip kosminės dulkės žvaigždžių visatai tarp pirštų,  

nepažinusi prasklendžiu pati pro save.

Seku save ratais, tirpstančiom pėdom ant sniego,

nesustabdomai slystu laiko spirale,

kas vija patirties rievėm tarsi šarvais apaugu,

įstrigusi labirinto viduryje.

Šviesą po šukę surenku, po kibirkštį sugaudau,

stebėdama atspindžius savo laike.

Praeities išnarpliotas gijas į ateitį suaudžiu,

kol lieka nebeaišku, kur pabaiga, o kur pradžia.

Apie žodžius ir deimantus

Keista, kad žodžiai tokie pigūs, o deimantai – brangūs. Visatoje pilna planetų, kuriose gausu pačių įvairiausių brangiųjų metalų ir mineralų, kristalų ir kitų žvilgančių dalykų, tačiau visai gali būti, kad esame vienintelė planeta, kurioje yra žodžiais susikalbantys žmonės. Daugybe nuostabiausių žodžių, kurių kombinacijų galima sudaryti tiek pat daug, kiek danguje yra šviesulių.

Dar keisčiau, kad iš visų tų nesuskaičiuojamų kombinacijų kažkodėl neretai pasirenkamos ne pačios maloniausios. Kažkodėl geri, gražūs, malonūs žodžiai, pagyrimai, atjautimai ir kitos sielą, o kartais net fizinę sveikatą gydančios, jėgų, vilties ir polėkio suteikiančios formuluotės tapo tokios pat retos, kaip patys brangiausi pasaulyje briliantai. Tokios retos, kad apstulbina iki nežinojimo ką daryti.

O pats keisčiausias dalykas yra tai, kad žodžiai kartais kainuoja tiek, kiek jokiais briliantais neatlyginsi. Pikti, žlugdantys, žeidžiantys, iš priplėkusių vidinės tamsos kerčių besiliejantys, klampūs nelygu karštos smalos čiurkšlės, tarsi botagais čaižančios per jautriausias ir atviriausias vietas.  

O jei žodžiai būtų deimantai, ar su jais būtume atsargesni? Ir kaip atrodytų žmonės, jei kiekvieną dieną juos puoštume saujomis pačių gražiausių mineralų? Atsidūręs minioje, greičiausiai, pasijustum tarytum nardantis rugpjūčio nakties danguje. Tokį spindesį net purvu apipylus sunku užgožti. O be purvo, deja, čia niekaip, mat kiekvienas dalinasi tuo, kuo jo vidus turtingas. O taip jau yra, kad kartais žmonės kapstosi purve visai ne dėl deimantų. Man atrodo, kad tai yra pati svarbiausia priežastis, dėl kurios pirmiausia turime negailėti pačių gražiausių žodžių tiems, kuriuos mylime. Lai spindi jie ryškiau už visas žvaigždes kartu paėmus!

O tuomet, šiek tiek pasitreniravus, galima nebegailėti gerų žodžių ir visiems kitiems. Net tiems, kurie kapstosi purve visai ne dėl deimantų. Visai gali būti, kad nuo tokio grožio jie tiesiog apstulbs iki nežinojimo ką daryti.  Ir visai gali būti, kad reguliariai ir veiksmingai stulbinami jie pakils arčiau žvaigždėto dangaus. 

Sapnas

Vieną dieną iš dangaus naktinio

aš nulysiu geminidų lietumi,

žybsnių raštais sidabriniais

išpaišysiu skliautą savimi.

Audinio visatos begalinio

gijomis nuausiu tau sapnus,

tuštumą užpildysiu prisiminimais,

užkoduosiu žvaigždėse jausmus.

Su gūsiu galingu saulės vėjo

pašvaistėse šoksiu kiekviena dalele,  

pagaliau kol iš svajų nubudęs,

tu mane surasi savyje.  

Dovanos

Nedovanoki man dangaus, nereikia:

nepastovus jo skliautas kupinas audrų,

o tolimų žvaigždžių šviesa jame šalta.

Man žiburių užteks tavose akyse,

kai jos su meile žiūri į mane.

Paliki žiedus obelims ir vyšnioms:

joks juvelyras nesukurtų gražesnių.

Skirki jaukias akimirkas, jų kiekviena,

ant sielos gijų suverta, sušildo

net kai žvarbi naktis viltį nutildo.  

Leisk ryto rasai puoštis karūna

iš tviskančių voratinklių šerkšnotų,

mane gi žeidžia kiekviena aštri briauna.

Geriau dabinki širdį savo švelnumu,

kad man jo nepritrūktum niekada. 

Kavotynės

Rasiu ir apipinsiu tave šviesa,

ne ta, kuria nušvinta miestai

šešėliams prieblandoj ištirpus,

tačiau voratinkliais iš meilės gijų,

kurias, tamsą suplėšiusi, pažadina aušra,

suskilusi į miriadus saulių ryto rasoje.

Rasiu ir apkamšysiu tave ramybe,

ne užmarštim, kurios netvarūs burtai

išsisklaido vos prie tikrovės prisilietus,

bet žinojimu, giliu lyg tvenkinys pilnas lelijų,

tarsi akių į dangų atmerktų, be pėdsako būtim lengva,

neva čiuožiko piešiamos figūros mėnesienos tyloje.

Galiausiai tavyje tave surasiu,

ne tuščią kiautą, kurį kasdien užpildai  

svetimais lūkesčiais, kol pats lieki be vietos,

o paslaptingą erdvę iš daugiaspalvių vijų,

tarytum sudėtingus raštus audžiančią prasmes,

net laikui nepavaldžią bedugnę gelmę, o joje – save. 

Prašau

Prašau, tik nesudrumsk tylos,  

tarytum medžiai išlikime nebylūs,

klausydami melodijos vienos,

paglostykime dangų lyg šokėjai,

grakštūs, minčių audros nesuvelti,  

Perseidų nesubraižytoj nakty.

Prašau, nereikia raibulių,

išsivaduokime iš žodžių triukšmo,

į penklines sudėję harmonijas jausmų,  

begarsiai būkime, it gelmės vandenynų.  

Lai vienas kitame pasauliai braido,

kol klausomės visatos stygų aido.

Prašau, tik neprikelk dienos,

besvoriai sklęskime kitapus laiko,

erdve bekrašte, už nematomos ribos,

be aiškinimo aiškūs, sumegzti į vieną,   

sielose saulės, mums nepristigs šviesos,

kol maudysimės vienas kito atspindžiuos.

Angelo užkalbėjimai

Atsirita banga, o tavo kojos

kranto smėlyje susmigę,

pulsuoja įtampa smilkiniuose,

vidinis riksmas ausyse užstrigęs.

Štai jau įgavo pagreitį, skliautas iškilęs

užstoja pragiedrulius danguje,

palinksta, tarsi skindamas žvaigždes.  

Tu stovi smūgiui pasiruošęs

ir pagaliau tave išrauna,

blaškaisi niurkdomas dugne,

verpetų labirintuose
paklydusi šviesa apgauna. 

Agonija lyg pumpuras pražysta,

it skystas plienas šaltis viduje,

kol tu ir visa nurimsta tamsoje. 

  

Atsibundi bejėgis,

priplaktas prie kranto.

Ties horizontu bręsta jau kita

tavojo nerimo banga.

Bet dar toli, o kol gali,

giliai įkvėpęs užsimerki,

mano baltasis angele,

lai siela bent trumpai pailsi.

Audra tikrai nurims,

sparnai išdžius ir

dangų perplėšusi aušra

tave pakvies.

Ir tu pakilsi.   

Mane paslėpki

Tarp minčių šviesių

savyje mane paslėpki,

už tikrų jausmų,

po gražiausiais norais.

Šviesmečius palik kelių,

adreso visatos neišduoki

lai kiti neras, tik tu,

užšifruoki kodais.

Neieškoki mums krypčių,

tik erdvę išraižyki  

kilpomis lemniskačių,

daugiaprasmiais klodais.

Nefiksuok koordinačių,

atgal nebepareisim,

lėksime žiedais žvaigždžių

skirtingais ir vienodais.

Apie kampus ir žmogaus prigimtį

Šiais metais žiema prasidėjo pagal visas taisykles: gruodžio 1-oji, o už lango – pusnys. Žmonės, kuriems taisyklės reiškia gyvenimo džiaugsmą, šią dieną turėjo patirti kažką panašaus į ekstazę. Kita vertus, ši būsena, reiškianti savitvardos praradimą, kažkaip nelabai suderinama su taisyklių laikymųsi, bet ne apie tai šį kartą.  

Žmonės ir jų santykis su taisyklėmis yra kabai įdomus dalykas. Tarsi visiems visiškai aišku, kad gyvenimas be jokių taisyklių yra nelabai įmanomas. Tuo pačiu visi žino, kad viena taisyklė yra toli gražu nelygi kitai, be to, praktiškai visos taisyklės, kadangi yra netobulas dalykas, turi išimčių. Yra ir tokių taisyklių, kurių paskirtis niekam neaiški ir niekas tiksliai negali pasakyti, kodėl jos reikalingos.

Su pastarosiomis yra panašiai kaip su šaligatviais, kurie dažniausiai projektuojami tiesiomis linijomis, o susikirtimuose sudaro stačius kampus. Lygiai taip, kaip gamtoje niekas nevaikšto. O kadangi žmogus yra būtybė tikra, o ne išgalvota, jam būdingiau elgtis taip, kaip jo natūralioje aplinkoje – gamtoje – yra įprasta. Taigi, taip atsiranda žolynuose išmindžioti takučiai. Jie simbolizuoja žmogaus prigimtį ieškoti komforto savo aplinkoje ir kasdieniame gyvenime. Žinoma, galima bandyti argumentuoti, kad nemindžiodami žolės ir vaikščiodami aplinkui kvadratais, t. y. elgdamiesi prieš savo prigimtį, žmonės puoselės bendram labui sukurtą grožį. Tačiau pastarasis yra toks dalykas, kuris priklauso nuo asmeninio skonio ir supratimo, o vos supriešinamas su komfortu, jis tiesiog tampa kliūtimi. Kam reikalingas nuostabus gėlynas, jeigu  kiekvieną kartą, aplinkui jį eidamas, bambėsi ir prisipildysi nepasitenkinimo visai dienai?

Kažkada skaičiau, kad Japonijoje šaligatvius tiesiog ima ir įrengia tose vietose, kur žmonės išmindo takelius. Nėra prasmės ginčytis su tuo, kas visiems atrodo logiška ir patogu. Tuomet ir žolynams saugu, ir žmonėms gerai, ir šaligatviai naudojami pagal paskirtį. Taip jau nutinka, kai taisyklė tarnauja žmonėms, ar ne žmonės – taisyklei.

Kažkaip atvirkščiai gaunasi su neseniai nuskambėjusia situacija vaistinėse: tvarka yra ir bus, nors niekas negali tiksliai paaiškinti kam ji tokia reikalinga, ir kokia iš jos nauda. Vaistas – receptinis, reiškia be recepto jo nebegausi. Anksčiau tai buvo įmanoma, bet nebebus, antraip vaistininkas gaus baudą. Bauda, žinia, yra labai rimtas ir nemalonus dalykas, niekas jos nepageidauja. Tačiau ir žmonių nepasitenkinimas čia visiškai suprantamas: žinia apie reikalaujamas papildomas pastangas ypatingai nedžiugina tuomet, kai, tarkim, tau labai skauda arba visur niežti, o paprašęs norimo vaisto, jo nebegauni, bet pirmiau esi siunčiamas į ilgą eilę prie gydytojo kabineto, kad gautum lapelį, ant kurio bus parašyta, kad tu tikrai prašei to, ko tu nuo pat pradžių ir prašei. Sako, kad taip yra įstatyme nurodyta ir kitaip nebus. Ką gi, nueisim visi bambėdami tuo kampuotu keliu aplinkui visus erzinantį ir keikiamą gėlyną. Bet kas nors būtinai išmins per jį takelį: gaus receptą, užpirks su juo visai giminei, draugams ir artimiesiems vaistų, kurių dabar būtinai reikia turėti stalčiuje „dėl viso pikto“, nes prireikus negausi. Taip ir liks neaišku, kas nuo tos tvarkingos tvarkos žmonių kasdieniame gyvenime pasikeis į gera, jeigu iš viso pasikeis. Liks tik nuostaba, kad šiame skaitmeniniame pasaulyje, kuriame greit nebereikės grynųjų pinigų, sugalvojome priežastį būtinai turėti popierinį lapelį su antspaudu ir parašu. Tolimos ateities antropologai, iškapstę kurio nors iš mūsų išsilaikiusią piniginę, apie tokį keistą savo protėvių elgesį parašys nemažai mokslinių traktatų.    

Visuomet yra žmonių, kurie dėl kažkokių priežasčių įdeda nemažai pastangų, kad įpratintų save vaikščioti aplinkui kvadratais. Paprastai būtent jie lieka labai nepatenkinti, kai kiti žolynuose išmina takus. Sunku nesipiktinti, kai suvoki veltui švaistęs jėgas ir laiką, kai niekas neįvertino įdėtų pastangų, nesižavėjo, o tiesiog nuėjo daug lengvesniais keliais. Kartais, bandydami išsireikalauti pripažinimo, tokie žmonės užtveria žolynus, supurena takus, prismaigsto draudžiamų lentelių, net rėkauja iš balkono ant nepaklusnių praeivių.

Deja, taip jau nutinka, kai labai mylime taisykles ir nelabai – žmones. Noras būti pranašesniu už kitus neabejotinai labai būdingas mūsų prigimčiai: jei kas nors yra taisyklingas, visuomet atsiras už jį taisyklingesnis. Tačiau čia jau be taisyklių nė pro kur. Labai gaila, kad nė pro kur čia ir su meile žmonėms. O kai geriau pagalvoji, tai kam tos taisyklės, jeigu meilės nėra.