Aš tavęs nebeieškau

Aš tavęs nebeieškau

tirpstančiuose pavasariuose,

rudens darganose,

laiko kilpose,

žvaigždėse ir planetose.

Ten tavęs nebeieškau.

Aš tavęs nebeieškau

smilkalais kvepiančiose

šventyklose, koplyčiose,

išmintinguose žodžiuose,

giesmėse, pažaduose.

Ten tavęs nebeieškau.

Aš tavęs nebeieškau

išblukusiose nuotraukose, 

svetimuose atsiminimuose, 

rašteliuose, laiškuose, 

dainose, kurias taip mėgai. 

Ten tavęs nebeieškau. 

Aš tavęs nebeieškau

lapkričio žvakių liepsnose,

chrizantemose,

po šaltomis granito plokštėmis

tavęs nėra.

Ten tavęs nebeieškau.

Aš tave suradau   

ramiai miegantį

mano sielos klostėse,

besišypsantį 

randų pavėsyje.

Daugiau nebeieškau.

/tėčiui/

Ką šnabžda tau po pėdom lapai

Ką šnabžda tau po pėdom lapai,

kai rudeninė upė netelpa krantuos,

o tu nebetelpi savy,

tarsi prarijęs plėtriąją visatą,

tarsi ne jie tavy, o tu jausmuos.

Kai priešaušry

kaulėti šerkšno pirštai užrakina

gyvybės likučius rasos lašuos,

ir tavyje tarsi kažkas numiršta,

sustingsta laikas praeities randuos.

Kai spengiančia tyla sutinka miškas,

vienatve padvelkia jame ruduo,

ką šnabžda tau po pėdom lapai,

kai nuogą sielą prausia 

dangiškas vanduo.