Aš tariu jums sudiev, mano dienos,
mano laike, aš paleidžiu tave.
Nebespėju: per veržlus tavo srautas,
gal paliki rieduliu gulėti vagoje?
Aš čia liksiu, o tu toliau bėki,
kol stebėsiu gimstančias žvaigždes,
kol visatos paslaptis atskleisiu,
amžinosios sielos perprasiu gelmes.
Kita vertus, laike, gal nereikia:
aš tik atspindys iš mylinčių akių,
paprasta kelių širdžių melodija.
Kas gi būsiu likusi be jų?