Krituoliai

Sušlaminęs lapus alyvinės obels viršūnėje vėjas nupurtė žemyn du prinokusius obuolius, kurių vienas praskriejo žemyn tiesiai man pro nosį. Bumbtelėjo po kojomis ant sodriai žalios vejos nuo smūgio įplyšusiu gintariniu skruostu į viršų ir jį čia pat apspito širšės. Gali ignoruoti faktą, kad bulvės jau maišuose, nes būna juk ankstyvų veislių. Gali apsimesti, kad nepaisai nugeltusių beržų lapų, trukdančių miške įžiūrėti samanose pasislėpusias voveraites, nes būna juk, kad lapai krenta nuo sausros. Tačiau ant žemės krentančių obuolių garsas yra visiškai niekaip nenuneigiamas vasaros pabaigos ženklas. Ir nuo jo neįmanoma niekur pasislėpti.

Ramios pamiškėje paskutinės vasaros dienos: žiogai vis dar virpina orą, savo čirpimu baidydami debesis, vorai pernakt nėriniais padabina nurudusius, šlovingo grožio netekusius žiedsosčius, o tekant saulei gaudo spindulius gijas aplipusiose rasos veidrodžiuose. Į namus vis dažniau prasibrauna zyziantis kraujasiurbis, įkyriu zyzimu į ausį žadindamas iš miego, kad dar spėtumei pasižvalgyti po Paukščių taką. O kol grožiesi, kai pagaliau nutyla javus pjaunančių kombainų ūžesys, gali girdėti smailėmis pietų link dangų raižančių paukščių klyksmą, smogiantį kažkur giliai suvokimu, kad netrukus vėl liksime vieni tyloje. Klausysimės židinyje traškančių malkų, čiužančių spalvotų lapų, monotoniškai į stogą beldžiančio lietaus ir vienas kito širdies plakimo.

Tarytum žinai, kad viskas yra gerai, kad taip ir turi būti, kad taip jau daugel kartų buvo ir, su Dievo padėjimu, dar daugelį kartų bus, tačiau širdyje vis tiek kirba su liūdesiu sumišęs nerimas. Toks, kuris aplanko atsisveikinant su vienais gražiais dalykais ir laukiant kitų. Gali dėtis, kad to nejauti. Gali slėptis kur nori, meluoti sau ir kitiems. Tačiau čia yra labai panašiai, kaip su tais obuoliais: atėjo metas, sunoko ir nukrito. Lieka tik nuspręsti, ką su tais krituoliais daryti.

Vandenynas

Atėjus lietingam rugpjūčiui man išseko žodžiai. Viduje atsivėrė tyla. Iš pradžių maniau, kad tai – tuštuma, todėl bandžiau priešintis: rašiau daug ir apie viską, tačiau sakiniuose žiojėjo vis daugiau bedugnių, kurias bandant lopyti išmąstytais logiškais junginiais, prislėgdavo dirbtinumo jausmas. Vos bandydavau įsitverti minties, toji imdavo nesulaikomai tolti, tarytum vasaros pabaigą skelbiantis gailus gervių klyksmas.  

Pagaliau ryžausi paleisti iš saujos visas sutrūkinėjusias minčių gijas ir pažvelgiau į vidinį šulinį, labiausiai už viską bijodama pamatyti jo suaižėjusį dugną. Taip jau yra su žmonėmis, kad vienas piktas žodis sminga giliau ir įsitvirtina stipriau, nei tūkstantis nuoširdžių pagyrimų. Rodos išsirankioji tuos pašinus, o likę randai vis viena verčia abejoti savimi. Taip abejodamas netrunki prisigalvoji apie save visokių nebūtų dalykų, kad ir vidinę tuštumą.

O ten, pasirodo, tyvuliavo tyla – gelmė, kurioje vietoje žodžių pražysta spalvos. Šiek tiek prislopintos, be griežtų ribų, susiliejančios tarpusavyje ir sukuriančios naujus netikėtus derinius. Tarsi mėtytum akmenėlius į saulėlydžio spalvomis nudažytą ežero paviršių.

Keista taip netikėtai ir neprašytai surasti ramybę. Dar keisčiau bandyti nuo jos pabėgti. Prieš keletą metų, kai nuo gyvenimo įtampos ėmė spengti ausyse, bandžiau išmokti medituoti. Žmonės kalbėjo, kad taip galima surasti vidinę pusiausvyrą, o gal net nušvitimą, nors pastarasis man mažai rūpėjo. Medituoti taip  ir neišmokau, nes per jogos pamokas užsnūsdavau vos apraminusi minčių spiečių. Ir tas pusės valandos miegas būdavo pats geriausias dalykas prieš mankštą ir gardžius pyragėlius malonioje draugijoje.

Panašu, kad viskam yra savas laikas. Taip ateina metas, kai nusivilkęs dirbtinumo, skubos ir savisvarbos rūbą lieki prieš save visiškai nuogas ir pasineri į tylos vandenyną, kuriame susikaupė visos tarp žodžių neišlaikytos pauzės, o už jų – nuslėpti jausmai, neišsakytos išpažintys, neišsipildžiusios svajonės. Tūkstančiai kryžkelių, kurios atvedė į čia ir dabar.

O dabar manyje labai daug melsvų, žalsvų ir pilkų pustonių, kuriuose žiba balti ir gelsvi žiburiai. Tarsi į jūrą per uolas besileidžiantis miškas, kurį iš rūko ir debesų sienos išplėšia pro žydrą pragiedrulį išsiveržęs saulės šuoras, lašuose suskylantis į nesuskaičiuojamas daugybes žybsnių.

Kol kas šį peizažą gaubia tyla ir ramybė. Tačiau niekas netrunka amžinai. 

Pilnatvė

Vakar, o tai buvo beveik šiandien, kadangi taip nutiko be trijų dvylikta nakties, kai už lango čirpiantys žiogai virpino orą sakytum monotoniškas maldas dangui siunčiantys budistų vienuoliai, o pro debesis hipnotiškai pulsavo ryškėjantis Paukščių takas, mane staiga aplankė supratimas, kad šiemet laiko jau nebepavysiu: po kelių akimirkų turėjo ateiti rugpjūtis, o mano laiko rodyklės taip ir liko užstrigusios kažkur ties pavasario viduriu.

Sunku pasakyti, kaip tai nutinka. Kartais, kai prasideda lėkimas, o prasideda jis visuomet netikėtai ir niekuomet nesibaigia tiesiog panorėjus, laiko suvokimas ištirpsta tarsi vaniliniai ledai su šokoladu. „Nieko nespėju!“ – šaukiu sau gaudydama orą ir lekiu, akis įbedusi į visokius planus, stebėdama nenumaldomai artėjančias renginių datas ir kitų darbų terminus. Kuo tvirčiau kabinuosi į darbus, tuo labiau iš rankų sprūsta laikas. Dar bandau žongliruodama suvaldyti situaciją, tačiau veltui, taigi pagaliau pakimbu kažkur paralelinėje erdvėje su visais tais į gniutulą susivėlusiais reikalais ir vieną dieną nebesuprantu: kaip pro nieko nebematančias, dūzgiančioje nuo minčių ir vidinių dialogų galvoje įstatytas akis paslydo ir kur pasidėjo sezonas arba du.

Žinoma, kartais gerai yra toks lėkimas, kupinas svečių, švenčių, kelionių, pareigų ir kitų nuostabių gyvenimo dalykų. Tokia yra dalis gyvenimo pilnatvės. Ypač gerai, kai suvoki, kad tai - tik gyvenimo pilnatvės dalis.  O kai tai suvoki, yra ypač gerai užsiimti kitokiais gyvenimo pilnatvės dalykais, kurie padeda susigrąžinti jei ne laiką, mat atgal nepagyvensi, tai bent jau laiko pojūtį.

Taigi, jeigu jau pašaukė virpantis nuo žiogų, žvaigždžių ir į žolę besileidžiančių alyvinių obuolių rugpjūtis, laikas užsiimti kitokios pilnatvės reikalais: prisiversti atsikelti švintant ir pamatyti, kaip dienos pradžia gimsta iš rasoje į tūkstančius vaivorykščių pažirusios šviesos, įsikibus į puodelį mėtų arbatos stebėti pelargonijos žiedu ropinėjančias boružes,  pasimėgauti švelniais rudenėjančios saulės spinduliais, kurie visai kitokiomis spalvomis nudažo pievas vakarais, ir  prieš pat vidurnaktį, užvertus galvą į giedrą dangų stebėti žvaigždes, kol ims atrodyti, kad jose ištirpai.

Ir tai yra labai rimti reikalai, be kurių pilnatvės yra tik dalis.