Kai moterys moterims - budrienės

Štai ko visai nesitikėjau, kad po „Eurovizijos“ išsivystys diskusijos apie vyresnio amžiaus moteris scenoje ir TV ekrane. Petra Mede ir Lee Lin Chin – apie šias dvi ryškias asmenybes užtikau elektroninėje erdvėje labai negražių „nuomonių“, kurias dažniausiai žarstė pačios moterys. Kažkam, o tikriau – „Delfi“ portalo redaktorei p. Budrienei, publikos numylėtinė Petra Mede pasirodė „baisoka“, o jos suknelės – storinančios. Dar kažkam pasirodė nemalonu žiūrėti į Australijos balus paskelbusią Lee Lin Chin – žurnalistę, TV laidų vedėją, mados ikoną ir labai spalvingą asmenybę, žinomą visame pasaulyje.

Žinoma, šioms dviem labai garsioms moterims tokios nuomonės – nė motais. Taip būna daugumai pagaliau proto brandos sulaukusių žmonių. Juk aišku, kad nuomonė teatspindi ją išsakančiojo nuostatas, vidinę būseną, išprusimą, išsiauklėjimą, kompleksus, baimes ir pan. Taigi, reikšdami nuomonę pasipasakojame patys apie save.

Bet kaip čia taip gaunasi, kad esame tokios bjaurios vienos kitoms? Dar suprantu, kad kai kurie toliau gyvuliškų instinktų nesugebėję pažengti vyrai mus taip vertina. Bet kodėl taip elgiamės vienos su kitomis?

Apie mano nedažytus plaukus neprašytą nuomonę dažniausiai girdžiu iš moterų. Vyrai paprastai pasidomi kodėl nedažau plaukų ir priima mano atsakymą nepiršdami savo nuomonės. Moterys būna arba už, arba prieš. Viduriukas pasitaiko retai. Būna labai juokinga, kai skirtingos nuomonės susiremia man girdint. Tarsi nuo tų diskusijų rezultato priklausytų, ar liksiu žila, ar nusidažysiu plaukus priimtinesne ponioms spalva.  Kartais jos net pasako, kokia mano plaukų spalva galėtų būti. O aš jau nebesakau, ką jų nuomonės pasako man apie jas pačias ir jų vidines baimes. Tik viliuosi, kad jos pačios kada nors savęs paklaus:

Kodėl taip bijome senti? Nes gražus – tik jaunas ir liaunas kūnas? Ar ne pačios esame kaltos, kad tikime tokiais kliedesiais ir jais vadovaujamės?

Kaip gali suknelė storinti liekną moterį? Gal taip gaunasi, kai pati nuomonės reiškėja turi baimių dėl savo svorio?

Kodėl vienas moteris vadiname gražuolėmis, o kitas – baisokomis? Čia tam, kad pačios pasijustume geriau, nes tikime esančios kažkur per vidurį? Maždaug – normalios?  

Anokia čia laimė taip savęs pačios nemylėti, kad imtum kritikuoti visas kitas, įžvelgdama jose savo pačios kompleksus. Tokių bėdų nepaslėpsi nei po makiažu, nei po skambiomis pareigomis.

Per savo nelabai ilgą ir nelabai trumpą gyvenimą, o ypač – praėjusį penkmetį, sužinojau, kad laimingiausias yra tas žmogus, kurio laimė visiškai nepriklauso nuo aplinkinių nuomonės. Dar didesnė laimė ištinka tuomet, kai liaujamės iš savęs reikalauti neįmanomų dalykų ir tiesiog leidžiamės paskui savo svajones, kokios jos bebūtų.

Todėl linkiu visoms rečiau turėti nuomonę ir dažniau būti laimingoms. Laimingoms tarp laimingų moterų. 

Skausmas

Šiandien pagaliau yra ta diena, kai man beveik nebeskauda. Po beveik trijų savaičių nuolatinio sąnarių skausmo dėl alergijos viskam, o gal net pačiam gyvenimui, pagaliau šiek tiek atlėgo. Vaikštinėjau šiandien po sodą, parką, mišką ir džiaugiausi tuo lengvumu dėl galėjimo naudotis savo kūnu be jokių pastangų ir kentėjimo. O pastarojo buvo daug, o kai kuriomis dienomis net šiek tiek per daug tokiam nelabai didelio stoto žmogui.

Šitas pavasaris iš manęs pareikalavo nemažai: jei prieš trejetą metų supratau, kad geriausia prie braškių lysvės nesiartinti, o užpernai dėl didelės širdgėlos dar ir su astma susidraugavau, tai šiemet ankstesnės bėdos tapo praktiškai nebeaktualios, mat linksmina naujas repertuaras – egzema per visą veidą ir nuolatinis skausmas.  Ne, aš nesiskundžiu. Viskas yra pakankamai gerai, jei turi kantrybės, vaistų ir geros kosmetikos. Ir aš labai dėkinga, kad mano sveikatos problemos yra tokios menkos. Tiesiog kartais, kai ištinka didelis sunkumas, net optimisto stiklinė staiga ima ir apsiverčia aukštielninka, o joje net tos pilnos pusės nebelieka.

Manoji taip padarė praėjusią savaitę, kai staiga visi pliusai pavirto minusais. Neilgam, tačiau turėjau trumpam galimybę suvokti, kaip jaučiasi pesimistas savo pasaulyje. Užuojauta jums, nežinau, kaip jūs taip galite gyventi. Man užteko kelių valandų tos juodos nevilties ir netikėjimo, kad instinktyviai imčiau pati save traukti lauk. Man net nesvarbu, kiek toje stiklinėje ir ko tebuvo likę, gal vos keli lašai kantrybės, bet priverčiau juose įžvelgti net ne pusę, o visą pilną statinę visokio gėrio.

Tai nebuvo vienintelė mano pamoka. Nuostabiausias dalykas tas, kad vos prasitariau kitiems apie savo būseną, tuojau sužinojau, kad didžioji dauguma mano mylimų žmonių šiemet kenčia nuo visokio pobūdžio alergijų. Net tie, kurie anksčiau niekada nebuvo alergiški. Pasirodo, kad nesi toks jau vienas ir unikalus, kokiu save kartais esi linkęs laikyti. O kai pasidalini bėda, tai ir pagalba ateina. Jau nekalbant apie palengvėjimą suvokus, kad esi suprastas ir mylimas. Na, gal išskyrus tuos atvejus, kai prilimpa koks nors gudrutis, kuris nieko apie tavo bėdą nenutuokia, bet tikrai nuo jos yra išsigydęs ir tiksliai žino, kaip ką reikia daryti, nors, tiesą pasakius, nežino nieko tik labai nori pabūti svarbus. 

Tai štai. Skausmas po truputį dingsta, o dėl veido – bala nematė, kad tik neskaudėtų. Svarbiausia, kad pagaliau galiu džiaugtis staigiai bundančia gamta ir net fotografuoti. Nes dabar už lango – tikras Edenas.

Štai tatai kokia ironija: nubundi vieną dieną rojuje ir suvoki, kad esi jam alergiška. Nors nėra jau taip blogai, kai pagalvoji, mat galėjai visai nenubusti. 

Pavasaris be rotveilerio

Rodos, kai iš kaimo buvo išvežtas agresyvusis rotveileris, viskas šiek tiek aprimo. Ne, gyvenimas čia niekuomet nesustoja, o ramybės dabar ypač nedaug, mat į mišką ir sodus grįžę giesmininkai plėšia melodijas nuo saulės patekėjimo iki laidos, tad panašiu ritmu gyvena ir vietiniai žmonės: visi kruta, tvarkosi, sėja, auksaspalvių pienių galvas guldo.

Keista, kai pagalvoji, tačiau rotveilerio užpuolimai dabar jau atrodo tarsi niekuomet neįvykę tikrovėje sapnai. Tarsi pamokos, kurias išmokus ir įsisavinus, pradedi nebegalvodamas įgytas žinias taikyti praktikoje automatiškai, nors visai nebeprisimeni, kad kažko panašaus mokeisi. Man šiek tiek liūdna ir vis dar neramu, kai pamatau pro šalį kiūtinantį p. Ričardą.  Labai tikiuosi, kad jo namuose neauga naujas rotveileris. Bet, greičiausia, taip nutiks, nes toks jau yra nuo priklausomybių kenčiančio žmogaus gyvenimas, kai privalai visiems įrodyti savo tariamą stiprybę, kurios išties taip stipriai stinga, kad net negali atsispirti buteliui.

Visa šita rotveilerio užpuolimų istorija, kuri mūsų kaime tęsėsi porą ar trejetą metų, asmeniškai man truko daugiau nei keturis mėnesius. Bandžiau domėtis, kaip baigėsi prieš tai buvę užpuolimai: vieno atvejo baigties niekas nežinojo, kito – baudomis ir žalos atlyginimu, o dar net kelis kartus žmonės visai niekur nesikreipė. Paklausus, kodėl niekam nesiskundė, jie paprastai sakydavo, kad niekas nieko vis tiek nepadarys.

Ir aš juos puikiai suprantu: šuns užpuolimas trunka vos kelias akimirkas, o problemos išsprendimas – net kelis mėnesius. Ir absoliučiai niekas kaime nevyksta taip automatiškai, kaip, tarkime, sostinėje. Pas mus reikia viskuo domėtis, kontroliuoti procesą pačiam ir raginti atsakinguosius asmenis imtis veiksmų. Pasiseka, jei tenka susidurti su kompetentingais pareigūnais ir tarnautojais, pasiruošusiais padėti ir ieškoti geriausio sprendimo. Tačiau, deja, tokių žmonių kabinetuose tėra vienetai. O kiek visokių dvejetukininkų sėdi kitame laido gale ir aiškina, kad niekas nieko nedarė ir nedarys, nes jiems nepriklauso? Pasiseka, jei dar iš viso aiškina, o ne šiaip sau raštą atsiunčia, kuriame prirašyta visokių nebūtų dalykų.

Nenuostabu, tuomet, kad žmonės praranda bet kokį tikėjimą ir norą stengtis dėl savęs ir kitų. Dažniausiai valdžia ir jos institucijos gyvena kažkokiame paraleliniame pasaulyje, sudarytame iš begalinių koridorių labirinto. Ten, už kiekvienų uždarų durų slepiasi nenusakomo amžiaus griežtaveidžiai ponai ir ponios, būtinai priversiantys nelaimėlį interesantą pasijusti beverčiu kliuviniu, kuriuo nesunku atsikratyti išpylus mintinai iškaltą kokį nors sunkiai suprantamą teisės akto tekstą. O kur dar visi tie skyrių, skyrelių ir pareigų pavadinimai, turintys dar labiau bauginti jokio pavadinimo, išskyrus nuosavą vardą ir pavardę, neturintį eilinį pilietį.

Argi nekeista, kad terminą „valstybės tarnautojas“ dauguma taip besivadinančių sieja ne su tarnyste žmogui, o būtinu savęs iškėlimu virš visų, kurie taip nesivadina? Štai viena mokesčių inspektorė kažkada aiškino, kad ji atstovauja valstybę ir parodys mums mūsų vietą. Aš iki šiol bandau suprasti, kaip žmogui gali taip susimaišyti protas, kad jis staiga imtų taip atvirkščiai žiūrėti į pasaulį. Net nebandysiu suvokti, kur tos keistos moters galva yra mūsų mistinė vieta ir kodėl mums būtinai reikia ją žinoti, ar kodėl kiekvienas su ja susidūręs žmogus būtinai turi jaustis valstybės, kuriai ji tarnauja, priešu.

Todėl man ši mažytė liūdna pergalė prieš gerokai už mane daugiau sveriantį žvėrį ir jo nedažnai adekvačiai aplinką vertinantį šeimininką, kaip ir pergalė prieš abejingumą ir nenorą išspręsti problemos, yra didelis žingsnis mažai bendruomenei, kurioje dabar dauguma ne tik lengviau atsipūtė, bet ir pasijuto galintys truputį daugiau, nei galvojo.