Keisti ketureiliai

Iš
by
rėjo
iš atminties
prasmingi žodžiai.

Eisiu juos iš tylos susirinksiu.

---
Taip skubėjau gyventi,
kad lėkimas kvapą
užgniaužė.

Dabar tik ledonešį medituoju.

---

Pusnyse pasisėjau minčių.
Šalčio žiedai pražydę
suspindo.

Pas tave skubu pasišidyt.

---

Sudužo viltys į šipulius,
margaspalvės šukės
pasklido.

Bus gražaus kintsugi, nebeverki.

---

Šaltyje kažką traška pušys,
tarsi pačios bristų per
sniegą.
Aš kaip oro burbulas lede.

---

Naktimis langą
papuošia Jupiteris:
kvadrate juodam baltas taškas.
Prieš užmiegant vis nubunda viltis.

---

Šiaurys pjauna
iki pat kaulų čiulpų,
lyg bandytų gyvybę atimt.
Girdžiu jau pavasarį ateinant.

---

Pro langą
veržiasi tamsa:
anglimi naktis užrašyta.
Tavo akys tarsi ežerai lelijoms žydint.

---

Vėjas sūkurius velia
minčių padrikų
prisipurtęs.
Po lietaus pakvipo pradžia.

---

Pro dusliai
barškančias duženas
vidun veržiasi Saulės šviesa.
Tyliais atodūsiais širdį klijuoju.

Nubusti

Akimis siuvinėju dangų,
lino maršką – saulėtu auksu,
daigams šiluma sudvejojus,
giesmininkų ryte paklausiu

ar jau laikas atėjo džiaugtis,
snaudulį iš patalų išpurčius,
pilkumą nuo veido nubraukus?
Stingulys dar maldoms kurčias.

Gal jau laikas savyje pažadint
tikėjimo bijūnais viltį,
medaus iš liepų saldumą,
džiaugsmą rytais vėl užgimti?

Kol po pėdomis šnabžda sniegas,
šaltis skalpeliais operuoja,
palengvėjusios sklendžia sielos,
sparnais skausmą pavertusios moja.

2025 m. vasario 17 d.

Snauda

Į pražilusio ryto glėbį
krenta ką tik pakilusi Saulė.
Sapnuose vos plačiai atsimerkęs
vėlei skęsta pasaulis.

Iš klampios kasdienybės išbridę
tik trumpam su tavim atsibusim.
Migloje saldaus netikrumo
kuriam laikui tyčia pražūsim.

Ąžuolų rievėmis apkaišytas
dar miega pavargęs laikas.
Pulsavimą Visatos pajutęs
jau krūpteli žemėje daigas.

Dar pasnauskime truputį
lino patalais uždangstyti,
kopinėdami lėtą būtį
lyg lape naujame įrašyti.

2024 m. gruodžio 23 d.

Išėjusiam

Ar gali paprašyti obels,
kad daugiau bebrandintų obuolių?
Nuo dienos tos, kai išėjai
jų byrėjimas ataidi skausmu.

Ar gali, prašau, liepti vorams,
kad daugiau nebemegztų tinklų?
Ryto saulei paklydus juose
kelią rasti iš sapno sunku.

Ir maldauju: daugiau nebelyk
žvaigždėmis iš rugpjūčio dangaus.
Mano liūdesio giliausiam dugne
per šviesu nuo tavo veido brangaus.

2024 m. rugpjūčio 13 d.

Debesis

Nešu tau debesį
per gaudžiančias žiogais
rugpjūčio pievas
pasidabinusias rasa.

Išsiuvinėtą žvaigždėmis,
saulėlydžiu apsiūtą,
tau debesį nešu
ražienomis basa.

 
Atkibusį sidabro siūlą
eglės pasigauna,
pilvas prayra,
pasėja svajones.

 
Kol tykiai vandeny
Mėnulis dyla,
dangaus gelmėj
dar ieškome savęs.

 
2024 m. rugpjūčio 3 d.

Ilgesys

Žydint vyšnioms ilgiuosi tavęs
kiek labiau negu telpa širdy.
Giesmėmis į tyliausias kertes
nesiklausęs aplankyt ateini.

Bundant sapnas lanko ryškus.
Tikresnis pasaulis – kuris?
Tas, kur sninga vyšnių žiedais,
ar tas, kuriame verkia širdis?

2024 m. balandžio 20 d.

Bunda

Tarsi daugtaškiai šiandien debesys,
sakiniai nebaigti, nepradėti.
Lyg garsai tariami negirdėti,
nejaukumo tiek daug dausoje.


Ryški Saulė – raudonas šauktukas,
pasibaigus rėksmingai popietei,
akį nemaloniai rėžiantis
juodo teksto pilname lape.

Lyg brūkšniai nepažįstamo rašto
styro šakos, negyvos ir plikos.
Bunda sielose pritilę pokalbiai,
nutraukti nakties tyloje.

2024 m. sausio 26 d.

Neprisiminsiu

Raudonu rašalu kasryt
vardą mano užrašai ant
kiekvieno pakelės akmens.

Visą vargą nuplauna lietus.

Tirpsmu ištekant dienai
stingsta vakaras lede,
dega tik neapykanta sieloj.

Vieną dieną tavęs nebebus.

Liks tik rašalo dėmės
sniege tarsi bijūnai,
skleisis raudoniu vakarai.

Užpustys vėjas tavo kelius.

Nuo baltumo ryškaus
akis ašaros tvindys,
tavęs neprisiminsiu.

Į tušą pamirkyto teptuko
laukia lapas švarus.

2024 m. sausio 24 d.

paralelės

mes it linijos
virš horizonto
tarp pilkšvų debesų

 
vos įžiūrimos
dvi paralelės
aptaškytos bangų

 
tyliai tirpstančios
į balkšvą miglą
praryjančią garsus

 
besisunkiančios
į mirgančią naktį
klampią tarsi medus

 
2023 m. spalio 1 d.

rendez-vous

Žiema sau baltas garbanas šukuoja,
žiūrėdama jam tiesiai į žalias akis,
pavasario apsiaustą pasiklojusi,
nubust iš meilės sapno dar negali jis.

Karštam glėby žiemos vos neištirpdė,
tokios klaidos daugiau ji nedarys,
atodūsį kiekvieną suskaičiuoja
speige įkalinta ledinė jos širdis.

Sniego ir ledo vynu svečią girdo,
nutyla net rytinis paukščių klegesys,
žydri žiedai po smilgomis sulindę
laukia kol debesį vėl Saulė praardys.

Sužvarbę nuo šiaurinio vėjo laukiam
kol iki galo darbą savo padarys:
įsimylėjėlis dar saldžiai snaudžia
pametęs kalaviją palei duris.

Šerkšnu jį užkeri kiekvieną rytą:
jai rodos bent trumpam taip laiką sustabdys.
Turėkime kantrybės: karalienę
savo jis vėlei tik po metų pamatys.

2023 m. balandžio 6 d.