Aurora Borealis

Dantračiai Visatos sukasi

tavo akyse,

juos dengia rūkas

mano mintyse,

kalnų viršūnėse

įkalinta diena - 
ledo čiuptuvuose,  

šukėmis žiba

naktiniame danguje,

siunčia žinutes

koduotas

sniego kristaluose.

Ant blakstienų šaltis

leidžiasi baltais pūkais,

į vaivorykštes

žyra šviesa

trupiniais,

rieda tirpsmas

skruostais raudonais,

siaučia, šoka Saulės vėjas,

smaragdiniais kaspinais,

tarsi sufijus,

patraukęs

Dievo keliais.

Kintsugi

Tu sulipdei mane iš šukių,
pasklidusių danguj su žvaigždėmis,
užpildei vidų paslaptingais ūkais,
užgimusi juose šviesa atgal sugrįš.

Lake sustingo aukso dulkės,
laike įkalinta viena kryptis,
tarp matmenų dar labirintais nardo
pradžios nei pabaigos nerandanti mintis.

Į dangų žengus Orionui,
šalčio peiliu apvaloma širdis,
trapusis indas aižėja, dejuoja,
lauk veržiasi gyvybė, o vidun - mirtis.

Tavo balse - planetų gausmas,
pulsuoja gyslomis gyva viltis,
nepakeliamas, rodos, virsmo skausmas,
bet dar didesnis tavo meilės ilgesys.

Gravitas

Mano pėdos
prilipę prie žemės,
danguje plevėsuoja plaukai.
Nepaleisk mano rankos, maldauju,
jei į erdvę nukrisiu - dingsiu amžinai.

Mes visi čia
trumpam, aukštyn kojom,
nors atrodo visai atvirkščiai.
Vienas kitą kol kantriai laikom,
kartu lekiame kosminiais keliais.