Skausmas

Šiandien pagaliau yra ta diena, kai man beveik nebeskauda. Po beveik trijų savaičių nuolatinio sąnarių skausmo dėl alergijos viskam, o gal net pačiam gyvenimui, pagaliau šiek tiek atlėgo. Vaikštinėjau šiandien po sodą, parką, mišką ir džiaugiausi tuo lengvumu dėl galėjimo naudotis savo kūnu be jokių pastangų ir kentėjimo. O pastarojo buvo daug, o kai kuriomis dienomis net šiek tiek per daug tokiam nelabai didelio stoto žmogui.

Šitas pavasaris iš manęs pareikalavo nemažai: jei prieš trejetą metų supratau, kad geriausia prie braškių lysvės nesiartinti, o užpernai dėl didelės širdgėlos dar ir su astma susidraugavau, tai šiemet ankstesnės bėdos tapo praktiškai nebeaktualios, mat linksmina naujas repertuaras – egzema per visą veidą ir nuolatinis skausmas.  Ne, aš nesiskundžiu. Viskas yra pakankamai gerai, jei turi kantrybės, vaistų ir geros kosmetikos. Ir aš labai dėkinga, kad mano sveikatos problemos yra tokios menkos. Tiesiog kartais, kai ištinka didelis sunkumas, net optimisto stiklinė staiga ima ir apsiverčia aukštielninka, o joje net tos pilnos pusės nebelieka.

Manoji taip padarė praėjusią savaitę, kai staiga visi pliusai pavirto minusais. Neilgam, tačiau turėjau trumpam galimybę suvokti, kaip jaučiasi pesimistas savo pasaulyje. Užuojauta jums, nežinau, kaip jūs taip galite gyventi. Man užteko kelių valandų tos juodos nevilties ir netikėjimo, kad instinktyviai imčiau pati save traukti lauk. Man net nesvarbu, kiek toje stiklinėje ir ko tebuvo likę, gal vos keli lašai kantrybės, bet priverčiau juose įžvelgti net ne pusę, o visą pilną statinę visokio gėrio.

Tai nebuvo vienintelė mano pamoka. Nuostabiausias dalykas tas, kad vos prasitariau kitiems apie savo būseną, tuojau sužinojau, kad didžioji dauguma mano mylimų žmonių šiemet kenčia nuo visokio pobūdžio alergijų. Net tie, kurie anksčiau niekada nebuvo alergiški. Pasirodo, kad nesi toks jau vienas ir unikalus, kokiu save kartais esi linkęs laikyti. O kai pasidalini bėda, tai ir pagalba ateina. Jau nekalbant apie palengvėjimą suvokus, kad esi suprastas ir mylimas. Na, gal išskyrus tuos atvejus, kai prilimpa koks nors gudrutis, kuris nieko apie tavo bėdą nenutuokia, bet tikrai nuo jos yra išsigydęs ir tiksliai žino, kaip ką reikia daryti, nors, tiesą pasakius, nežino nieko tik labai nori pabūti svarbus. 

Tai štai. Skausmas po truputį dingsta, o dėl veido – bala nematė, kad tik neskaudėtų. Svarbiausia, kad pagaliau galiu džiaugtis staigiai bundančia gamta ir net fotografuoti. Nes dabar už lango – tikras Edenas.

Štai tatai kokia ironija: nubundi vieną dieną rojuje ir suvoki, kad esi jam alergiška. Nors nėra jau taip blogai, kai pagalvoji, mat galėjai visai nenubusti.