Šįryt man jau liepė nusispjauti tris kartus per kairį petį, kad neprikarksėčiau. Jei reikia, kad būtų visiškai saugu, dar galiu mėnesienoje penkis ratus apibėgti aplink tris ąžuolus, į plaukus įsisegusi gaidžio plunksną (kažkur šitas bjaurybė gieda paryčiais, trikdydama mano saldų miegą, tad tesaugo savo puošnią uodegą), bet šitas tekstas vis tiek bus parašytas. O prasideda jis nuo to, kad pastaruoju metu, pasidairiusi savo ir kaimynų daržuose matau nuostabiai gražias bulves. Jos tokios tvirtos, vešlios ir sodraus žalumo, kad estetika niekuo nenusileidžia visokioms levandoms ar pelargonijoms.
Gali būti (nors labai nenoriu tuo tikėti), kad yra tokių kaimynų, kurių džiaugsmą dėl savo puoselėjamų bulvių grožio temdo šiemetinės mūsų daržo žvaigždės. Visi esame girdėję, kad šitas jausmas – pavydas – yra vadinamas išskirtiniu mūsų tautos bruožu. Dar sakoma, kad didžiausią laimę lietuviui suteikia liepsnojanti kaimyno troba. Tik štai kai liepsnojo mūsų kaimyno pastatas, visi aplinkiniai susirinko padėti, o jų veiduose nemačiau nei lašo piktdžiugos. Anaiptol: vieni iškvietė pagalbą, kiti pylė vandenį, treti nešė tepalus nuo nudegimo arba guodė. Taigi, šitas posakis yra gerokai perdėtas. Deja, bet nėra jis ir visiškai nepagrįstas.
Vargu, ar yra žmonių, kuriems pavydas būtų visiškai nepažįstamas. Tik vieniems jis ateina tuomet, kai suvokia neturį to, ko labai norėtų, todėl šis jausmas tampa stimulu siekti tikslo. O štai su kitais, deja, nėra taip paprasta, mat jiems neužtenka kažką turėti ir tuo džiaugtis, bet trūks plyš reikia, kad to kažko neturėtų kiti.
Čia kaip su tuo partnerystės mūsų šalyje įteisinimu: yra tokių keistų žmonių, kurie džiūgauja atėmę galimybę iš kitų, sakydami, kad tokiu būdu apgynė tradicinės šeimos apibrėžimą. Tarsi kažkas būtų jį puolęs. Tarsi kažkas būtų norėjęs uždrausti tradicines šeimas. Tarsi atėmė ne iš tų, kurie ir taip neturėjo. Tarsi būtų prašę pasidalinti atimant kažką iš savęs. Tarsi laimė būtų ne tas dalykas, kurio dalinant pasidaugina, o kažkokia bulvė, kurios visiems tikrai neužtektų. Nors, kai pagalvoji, labai norint ir stipriai pasistengus, net iš tos vienos bulvės galima užauginti tiek, kad užtektų visiems. Žinoma, jei nori, kad visiems užtektų.
Mano galva, tai daug dalykų vieni kitiems visiškai netrukdo. O tas netrukdymas, šiaip jau, yra visiškai akivaizdus, kai jį įrodo pats gyvenimas: tikrovėje, kuri dažniausiai nevyksta pagal teorines taisykles ir apibrėžimus, žmonės gyvena tokiose šeimose, kokias patys nori kurti, taigi ir vienalytėse, ir be santuokos, šalia tradicinių šeimų. Gyvena visi vieni kitiems netrukdydami ir niekas nuo to nei numirė, nei pragaran nugarmėjo. Tiesa, yra tokių žmonių, kurie net tuo pragaru visai netiki. O tie, kurie juo labai tiki ir ten visokius į save nepanašius siunčia, greičiausiai visiškai nepažįsta savo Dievo.
O geriau pagalvojus, tai net nedideliame darže vietos užtenka įvairiems augalams. Jei jau daržininkas visus juo pasodino, tai gal net pati dailiausiai bulvė neturėtų taip išpuikti, kad pradėtų aiškinti levandai, esą jai čia ne vieta. O ir kokia nauda reikalauti, kad visi augalai taptų bulvėmis, net jei jų darže daugiausiai? Atėjus laikui, daržininkas nukirps visas levandas ir iškas visas bulves. Pirmosios kilstelės jo sielą, o antrosios – numalšins alkį. Bulvės, be jokios abejonės, yra labai geras augalas tačiau kaip atrodytų pasaulis, jei jame neliktų jokių kitų augalų?
No comments:
Post a Comment