Pilnatvė

Vakar, o tai buvo beveik šiandien, kadangi taip nutiko be trijų dvylikta nakties, kai už lango čirpiantys žiogai virpino orą sakytum monotoniškas maldas dangui siunčiantys budistų vienuoliai, o pro debesis hipnotiškai pulsavo ryškėjantis Paukščių takas, mane staiga aplankė supratimas, kad šiemet laiko jau nebepavysiu: po kelių akimirkų turėjo ateiti rugpjūtis, o mano laiko rodyklės taip ir liko užstrigusios kažkur ties pavasario viduriu.

Sunku pasakyti, kaip tai nutinka. Kartais, kai prasideda lėkimas, o prasideda jis visuomet netikėtai ir niekuomet nesibaigia tiesiog panorėjus, laiko suvokimas ištirpsta tarsi vaniliniai ledai su šokoladu. „Nieko nespėju!“ – šaukiu sau gaudydama orą ir lekiu, akis įbedusi į visokius planus, stebėdama nenumaldomai artėjančias renginių datas ir kitų darbų terminus. Kuo tvirčiau kabinuosi į darbus, tuo labiau iš rankų sprūsta laikas. Dar bandau žongliruodama suvaldyti situaciją, tačiau veltui, taigi pagaliau pakimbu kažkur paralelinėje erdvėje su visais tais į gniutulą susivėlusiais reikalais ir vieną dieną nebesuprantu: kaip pro nieko nebematančias, dūzgiančioje nuo minčių ir vidinių dialogų galvoje įstatytas akis paslydo ir kur pasidėjo sezonas arba du.

Žinoma, kartais gerai yra toks lėkimas, kupinas svečių, švenčių, kelionių, pareigų ir kitų nuostabių gyvenimo dalykų. Tokia yra dalis gyvenimo pilnatvės. Ypač gerai, kai suvoki, kad tai - tik gyvenimo pilnatvės dalis.  O kai tai suvoki, yra ypač gerai užsiimti kitokiais gyvenimo pilnatvės dalykais, kurie padeda susigrąžinti jei ne laiką, mat atgal nepagyvensi, tai bent jau laiko pojūtį.

Taigi, jeigu jau pašaukė virpantis nuo žiogų, žvaigždžių ir į žolę besileidžiančių alyvinių obuolių rugpjūtis, laikas užsiimti kitokios pilnatvės reikalais: prisiversti atsikelti švintant ir pamatyti, kaip dienos pradžia gimsta iš rasoje į tūkstančius vaivorykščių pažirusios šviesos, įsikibus į puodelį mėtų arbatos stebėti pelargonijos žiedu ropinėjančias boružes,  pasimėgauti švelniais rudenėjančios saulės spinduliais, kurie visai kitokiomis spalvomis nudažo pievas vakarais, ir  prieš pat vidurnaktį, užvertus galvą į giedrą dangų stebėti žvaigždes, kol ims atrodyti, kad jose ištirpai.

Ir tai yra labai rimti reikalai, be kurių pilnatvės yra tik dalis.