Ką šnabžda tau po pėdom lapai

Ką šnabžda tau po pėdom lapai,

kai rudeninė upė netelpa krantuos,

o tu nebetelpi savy,

tarsi prarijęs plėtriąją visatą,

tarsi ne jie tavy, o tu jausmuos.

Kai priešaušry

kaulėti šerkšno pirštai užrakina

gyvybės likučius rasos lašuos,

ir tavyje tarsi kažkas numiršta,

sustingsta laikas praeities randuos.

Kai spengiančia tyla sutinka miškas,

vienatve padvelkia jame ruduo,

ką šnabžda tau po pėdom lapai,

kai nuogą sielą prausia 

dangiškas vanduo.