Tu man esi

Tu man dangus esi bekraštis,

nusėtas debesų archipelagais,

bedugnis, talpinantis galaktikas savy,

negailestingai šaltas kartais, tarsi plienas,

toks tolimas, nors taip arti.

Tu man dangus esi.

O kai kada tu būni vėjas,

švelnus pietys man nardantis po plaukus,

gurkšnis gaivos, sustiprinantis pakeleivį.

Nepermaldaujamas tarytum viesulas,

palieki sumaištį many.

Tu vėjas man esi.

Dažniausiai man esi it oras,

visi O du, bet kartais vienas arba trys.

Po tave nardau neva lėktuvais mintimis.

Vakuumu virtęs man nuosprendžiu tampi.

Sunku nepakeliamai be tavęs,

bet ir su tavimi.