Penklinėje Chrono
mano melodija –
minorinių natų
ir tylos pauzių,
spengiančių nebent
aidu visatos.
Manęs klausaisi tu,
tavo širdy, galbūt,
kitaip skambu:
lengvais fragmentas,
nerimastingais šuoliais
ar niūriais vibrato.
Gal nesvarbu?
Lengva lyg vėjas
tarp apnuogintų šakų,
toliau sklendžiu.
Jei, kas ieškojo,
tas surado.
No comments:
Post a Comment