Sniego kąsniais
ant gyvuonies,
pusnimis tarsi
tvarsčiais užklota,
šerkšno gijomis
supančiota širdis,
ledo šukėmis
išoperuota.
Plikos šakos,
pilkas dangus,
vėjas barškina
bebalsę stygą,
durys atlapos,
tuščias aidi vidus,
atkartodamas
spengiančią tylą.
Šaltos žvaigždės
debesimis
prisidengusios
išmurma burtus,
nakčiai tirpstant
sielos merkia akis.
Laiko sriegio jau
vijos sudurtos.
No comments:
Post a Comment