sausio dangus tirpsta,
apsiaustą pilką užkabinęs
ant seno ąžuolo šakų.
Kur lopas prasitrynęs,
purpuru nušvinta
saulėlydis, tarsi vitražas
skliaute, ant tūkstančio langų.
Pažeme, pasimetęs,
drėgmės surakintas
braido vėjas, lyg apgirtęs,
purvynėje įklimpęs, tarp balų.
Naktį atslinkęs šaltis
žiemai bado pirštais,
kad mėnuo, pareigas pamiršęs,
rauda, prigulęs ant samanų.
Tik miškas
tyliai kenčia,
kartais sudejuoja,
gal guodžia mus, o gal save,
o gal tiesiog ramiai sapnuoja
pavasariais sugrįžtančias giesmės.
No comments:
Post a Comment