upės paviršiais,
kol miškas pakvipo
žydinčiais viržiais.
Tolstančios Saulės
šilumą sugėrę,
pražydom žvaigždynais
viską pamiršę.
Lengvi, tarsi rūkas,
lyg sielos nebylūs,
atskleidę savy
nesibaigiančią tylą.
Mintis lemniskatėm
ant smilgų suvėrę,
naujus pasaulius
sau patys sutvėrėm.
2020 m. rugsėjo 3 d.
No comments:
Post a Comment