Liūdesys

Kur tave dėti tokį begalinį?
Nuo krašto iki krašto,
lyg dangų debesis dengi.
Tarsi migloje paskendus,
kai nebeaišku,
ar tu – joje, ar ji – tavy.

Tarytum ievų aromatas naktį,
pažadinantis vėjui
braunantis įžūliai pro duris,
nesustabdomas sunkiesi
į kiekvieną porą,
vidun pro užmerktas akis.

Neva drugys spalvingas iš kokono
spurda, lauk veržiasi
voratinkly įkalinta širdis.
Sapnais pavirsta dienos
kartais, kai aplanko
gyvenimo spalvų vagis.