Kamanė

Ką manė kamanė
dobiluose pasiklydusi,
nubridusi per rasą basa,

Saulei nuo dangaus
vos dieną nuvyniojus, kai
atsimerkė išblyškusi tamsa?

Ar matė kamanė,
žvaigždėse įrašytus jai
skirtus likimo kelius,

gal lašą ramybės
po kasdienio dūzgimo
išgėrė, pamiršusi namus?

Sapnavo kamanė,
Marso kopas raudonas,
kol sparnus tyliai prausė migla.

Jau kelkis, kamane,
be tavo dūzgimo
mano siela jaučias viena.