Nepamiršim

Žiedadulkių saują ir
žydro dangaus lopinėlį
laikysiu tol, kol galėsiu,
net kai viską užgėlė.

Glėbyje tave sūpuosiu,
kol raudosi Tėvynės
ir gyvenimų pavogtų
iš tų, kurie ten gynės.

Žodžių nėra tokių,
kurie tave paguostų,
dar ilgai nenudžius
ašaros nuo skruostų.

Meldžiu Dangaus,
kad tave išgirstų,
kad gyvenimų vagies
jėgas ir valią pakirstų.

Tavo širdies skausmas
mano sieloje gaudžia,
pasaulis prie krūtinės
mėlyną ir geltoną glaudžia.

2022 m. vasario 26 d.