Kaip eilinis šeštadienis pavirto ypatingu

Kaip eilinis šeštadienis pavirto ypatingu

Skuosdama kiek kojos įkerta per mišką, pagalvojau: tikrai nesu tokios prastos fizinės formos, kaip man iš ryto besistaipančiai prieš veidrodį atrodė. Žinoma, su astma priverstiems draugauti žmonėms nėra patartina bėgioti po mišką pavasarį, kai visokie žydintys augalai dosniai į aplinką skleidžia alergenus. Tačiau ne savu noru ir ne figūros dailinti pasileidau tekina į miško tankmę, šokinėdama per nuvirtusius medžius ir išsikerojusius krūmus ten, kur joks takelis neveda.

O viskas prasidėjo taip, kaip mūsų namuose būna praktiškai kiekvieną dieną: prie manęs prisliūkino Makselis ir pradėjo giliai dūsauti, o kai suprato negausiąs dėmesio, ėmėsi sunkesnės artilerijos – labai tylaus inkštimo, dėl kurio ir gavo Kliokvarnio pravardę. Reikalas tas, kad jau buvo pusiaudienis, o tai paprastai reiškia vieną nepamainomą ritualą – kasdieninį pasivaikščiojimą po mišką. O tai, žinia, yra toks svarbus dalykas, kurio mažasis draugas neišmainytų į jokius pasaulio žaidimus ar skanumynus. Tiesa, tuos skanumynus jis mielai pirmiau surytų, bet paskui vis tiek tektų eiti pasivaikščioti.

Ėjome savo įprastais takais ir takeliais: Makselis kruopščiai dirbo uostinėjimo ir žymėjimo darbus, aš grožėjausi labiau mėlyna nei žalia miško paklote ir išsipūtusiais debesimis danguje. Taip ir būtume sau ramiai parėję be jokių nuotykių, mat nebuvo šiandien prie upės nė vieno miestiečio su picomis, vienkartiniais kavos puodeliais ir iš automobilio barškančiu baisiu triukšmu, kurio liežuvis neapsiverčia vadinti muzika. Net šašlykų niekas nekepė šalia sausut sausutėlio smilgų lauko. Nors gal todėl ir nekepė, kad prieš kelias dienas tyčia ar netyčia pernykštę žolę padegė, o dabar nelabai gražu savo sudedamose kėdutėse tuose nuodėguliuose sėdėti. Gerai, kad patys nesusidegino arba kaimo nesupleškino, kai pagalvoji.

Net žvejas joks šiandien nepasitaikė, nors paprastai jų ne vienas snaudžia ant kranto meškerę mirkydamas.

O kas šiandien ėmė ir pasitaikė yra retai, nors ir ne pirmą kartą mūsų miške sutinkamas dalykas: didžiulis, riebus, raudonkailis kiškis! Kai jis netikėtai liuoktelėjo krūmuose šalia senųjų kapinių, pamačiau tik ryškaus kailio kraštelį, tad pagalvojau, kad voverė nuo pušies nušoko. Tai mums – maža naujiena. Jos paprastai vėl įšoka į medį ir Makseliui, kol dar neišmoko po medžius karstyti, lieka tik apačioje piktintis dėl pūstauodegių nenoro bičiuliautis. Tačiau šį kartą tai buvo ne voverė ir supratau, kad mano šuo tai suprato anksčiau už mane: išsišiepęs iš laimės jis puolė vytis skuodžiančio ilgaausio. Nepadėjo jokios komandos, šaukimai ir maldavimai – lėkė mano draugas ir neketino sustoti. Taip ir nuskuodėm visi trys į miško tankmę: kiškis, Makselis ir aš.

Tas ilgaausis tikrai svėrė daugiau už mūsų entuziastingai nusiteikusį medžiotoją. Aš dar pagalvojau, kad Makseliui pačiam bus riesta, jei ilgaausis supras, kad gali apsiginti. Dar neaišku, kuris kurį vakarienei į namus parvilktų. Ačiū Dievui, šį kartą mums pasitaikė visai normalus kiškis žaliavalgis. Vieną akimirką, kai Makselis bėgo pro storą pušį, žvairys puolė už jos, šoko į šoną ir dingo krūmuose. Pametęs bėglį iš akių, Makselis kelis kartus šoktelėjo aukštyn, šuolyje patemdamas letenėles tarsi baleto šokėjas ir dairydamasis į visas puses, kol pagaliau pamatė pro krūmus atlekiančią mane. Tuomet jis prisiminė, kad neklausyti komandų negalima, pritūpė ir iš gėdos nukorė ausis.

Likusį kelią namo Makselis ėjo man iš paskos, nuleidęs nusikaltusį snukį į žemę. Kai pagaliau parėjome ir nusegiau pavadėlį, jis pažiūrėjo man į akis, atsiduso ir nuėjo į savo vietą. Praktiškai pats suprato savo kaltę ir nusibaudė.

-           – Gerai jau gerai, - pratariau ir pritūpusi leidau palaižyti sau veidą. – Juk ne kiekvieną dieną kiškis pasitaiko.

Ir tikrai, kai pagalvoji, galėjo tai būti pats paprasčiausias šeštadienis, o dabar gavosi visas kiškio vaikymosi nuotykis. Kaip dabar už tai pyksi.