Kai kovo 8 d. Savivaldybės administracijos administracinė komisija priėmė sprendimą konfiskuoti p. Ričardo rotveilerį, pajutau viltį, kad pagaliau visi galėsime atsikvėpti lengviau, mat kaimynystėje nebeliks agresyvaus šuns, puldinėjančio žmonės ir žudančio mažesnius šunis. Kai tąkart pasakodama komisijos ponams ir ponioms apie savo išgyventus užpuolimus mačiau empatijos apraiškas jų galvų kraipymuose, o užsiminus apie paupyje nuolat žaidžiančius kaimo vaikus – siaubą dėl galimos nelaimės, maniau, kad pagaliau susikirto paraleliniais pasauliai: tas, kuriame mūsų kaimo žmonės yra priversti gyventi nuolatinėje parengtyje gintis ir tas, kuriame be jokių rotveilerių savo kabinetuose ir koridoriuose veikia visokius sprendimus priimantys ir įgyvendinantys pareigų vykdytojai.
Man buvo labai nuostabu, kad sprendimo vykdymas nebuvo įgyvendinamas nuo pat jo priėmimo dienos. Ypač, kai komisijos posėdyje dalyvavo ir pats p. Ričardas. Kai pagalvoji, jei pareigūnai su kokios nors gyvūnų priežiūros įmonės darbuotoju būtų iškart po posėdžio paėmę šuns savininką už parankės ir nuvažiavę paimti šuns, jau antras mėnuo kaip gyventume be niekam nereikalingos įtampos. Būtų palaikę šunį porą savaičių, kol baigsis sprendimo apskundimo terminas, o tuomet... Na, tuomet užpuolikui būtų baigtas kriukis.
Deja. Man buvo paaiškinta, kad sprendimo vykdymas neįmanomas dvi savaites būtent dėl tojo komisijos sprendimo apskundimo termino. Ką padarysi, kaip daugelis mėgsta sakyti.
O padarysi nedaug, ypač kai laiku nepadarai to, kas priklauso. Todėl ir susitikome vakar, akis į akį su kaip niekur nieko paupiu vaikštinėjančia trijule – p. Ričardu, rotveileriu ir kalyte. Štai taip. Nuo pat sausio vidurio, kai mane žvėris užpuolė pirmą kartą, vis dar nelabai kas pasikeitė.
Tiesa, vakar aš vis tik parašiau pranešimą policijai, bet paskambinęs pareigūnas man paaiškino, kad jei jau sprendimą konfiskuoti priėmė ne policija, tai ir vykdyti jį privalo ne policija. Aš jo neklausiau, kaip čia taip gavosi, kad rašiau pareiškimus policijai, o sprendimą priėmė savivaldybė, nors aš panašaus pageidavimo nebuvau išreiškusi nei raštu, nei žodžiu. Tik nuolat reikalavau, kad šuo būtų konfiskuotas. Bet dabar išeina, kad policijai nelabai rūpi, kad p. Ričardas vaikštinėja su šunimi, kuris jau turėjo būti konfiskuotas. Kaip ir vedžioja jam nepriklausantį šunį bei jį slepia. Jai tai būtų ne šuo, o, tarkim, šaunamasis ginklas, kuris jau turėjo būti konfiskuotas, o žmogus su juo taip laisvai vaikštinėtų, nejau ir tuomet tai nebūtų policijos reikalas?
Logika, žinoma, yra vienas dalykas, o visokios spragos popieriuose – visai kitas. Taigi, kaip pareigūnas ir patarė, paskambinau į savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių. Atsiliepęs skyriaus viršininkas nebuvo labai mandagus ir pokalbis man visiškai nepriminė viešosios tvarkos. Prikalbėjo jis man visokių galinčių papiktinti dalykų, į kuriuos sąmoningai nusprendžiau nereaguoti. Aišku, nereaguoti į frazes „kur aš tą šunį dėsiu, gal savo kabinete laikysiu“ ir panašiai, buvo nelengva. Vis tik prisikapstėme iki labai keistos nuomonės, kad jei jau Administracinė komisija pavedė darbą paimti šunį UAB X, tai ta firma šunį ir privalo konfiskuoti.
Va pavyzdžiui aš niekada nežinojau, kad Lietuvoje koks nors UAB gali užsiimti konfiskavimo veikla. Man kažkaip atrodė, kad tokie rimti dalykai vykdomi tik pareigūnų bei antstolių.
Taigi, paskambinau dar kartą į UAB X. Atsiliepęs darbuotojas man dar kartą pasakė, kad nieko padaryti negali, nes jo niekas į namus neleidžia ir šuns jam savanoriškai neatiduoda. Net nuvykęs su policijos pareigūnu jis nieko nepešė.
Tai aišku, kad nepešė. P. Ričardo vietoje ir aš sėdėčiau sau savo būste, kurio neliečiamumą garantuoja Konstitucija, ir špygas visiems pro langas rodyčiau.
Pagaliau susisiekiau su Bendrųjų reikalų skyriumi ir paprašiau pakvieti prie telefono atsakingą darbuotoją. Deja, ši ponia sirgo. Ta pati ponia, kuri labai lėtai rašo atsakymus į elektroninius laiškus. Kai atsiliepusios darbuotojos paklausiau, kas pavaduoja sergančiąją, ši rėžė – niekas. Teko paprašyti skyriaus viršininko telefono numerio. Šis atsiliepė, išklausė manęs ir paaiškino, kad dabar nieko nežino, bet pirmadienį, kai grįš dabar serganti darbuotoja, viską išsiaiškins ir man paskambins. Taip jau yra, kad penktadienio popietė yra toks metas, kai niekas nieko padaryti negali. Gaila, kad p. Ričardas ir rotveileris savo darbų nedirba pagal savivaldybės darbo laiką.
Taip, praleidusi beveik keturias savo ne taip jau ir pigiai vertinamo darbo laiko valandas, pasidariau labai liūdnas išvadas apie savo šventą naivumą ir begalinį tikėjimą žmonėmis.
Tik štai man atrodo, kad aš vis tik nueisiu pas poną Merą, nes man labai įdomu, ką jis galvoja apie štai tokį savo darbuotojų darbo efektyvumą ir gyventojų gyvenimo kokybę. Tai yra, ką jis apie tai galvos, kai apie tai sužinos, nes akivaizdžiai dar nieko apie tai nežino.
No comments:
Post a Comment