Dėkingumo pamoka

Gyvenime ateina toks laikas, kai privalai išmokti priimti dovanas. Tai nėra labai lengva žmogui, kuris mieliau jas dovanoja. Taip jau yra šiame gyvenime, kad kai kuriems žmonėms duoti yra lengviau, nei imti. Ir tai yra nuostabu: labai jaudina žinojimas, kad šitam godumu ir savanaudiškumu persisunkusiam pasauliui, kuriame bet kokia dovana suvokiama, kaip barteriniai mainai, yra atsvara.

Pirmąsias savo dovanų gavimo pamokas išmokau Edinburge prieš bemaž pusę savo amžiaus. Ten dovanas gaudavau tuomet, kai jų labiausiai reikėdavo ir niekuomet nežinodavau, nuo ko jos. Pro paštui skirtą ertmę duryse tiesiog įkrisdavo vokai su pinigais. Paprastai tai nutikdavo tuomet, kai viltis išsisemdavo iki paskutinio lašo. Voke būdavo būtent tiek pinigų, kiek reikia. Arba kvietimas padirbėti laisvalaikiu už dosnų atlygį. Nesupraskite neteisingai: neidavau ir nesiskųsdavau žmonėms, kad man sunku. Net slėpdavau tai nuo kitų, kad nesijaustų nejaukiai. Tačiau nuo to stebuklai atrodydavo tik dar nuostabesni.

Man regis, tos dovanos būdavo anoniminės dėl paprastų priežasčių: kad nepasijausčiau nejaukiai, nepulčiau dėkoti ar nebandyčiau atsilyginti. Pastaroji galimybė yra tiesiog neįmanoma, nes gyvenimą keičiantys stebuklai visuomet gaunami nepelnytai. Ne todėl, kad nuveikėme kažką gero, todėl esame jų verti. Taip dovana tebūtų atlygis už teisingą elgesį. Taigi, jas greičiau gauname tam, kad iš naujo patikėtume stebuklais. Kad liautumės žiūrėję tik į save ir savo naudos. Kad ištraukę galvas iš materialiojo matmens, prisimintume priklausą aukštesnėms sferoms, kuriose galioja visiškai kiti dėsniai.

Pastaruoju metu jaučiau, kad manęs laukia nauja dėkingumo pamoka. Duoti ir būti dėkinga už galimybes dovanoti aš jau pramokau. Nemokėjau tik priimti dėkingumo už tai, kas, mano giliu įsitikinimu, visiškai nepriklauso man, o kartais ir nuo manęs. Dabar, kai atėjo mano eilė vėl mokytis gauti, aš labai gerai suprantu žmonių norą kažkaip išreikšti padėką. Galbūt tai mano ankstesnės pamokos, kai neturėdavau kam dėkoti ar dovanodavau nieko nesitikėdama atgal, padeda man lengviau išgyventi ką tik gautos didžiulės dovanos faktą. Mat žinau, kad galimybė dovanoti – taip pat stebuklas, galintis pakeisti žmogaus gyvenimą. Argi yra  šiame pasaulyje kas nors svarbiau, nei prisiliesti prie kito žmogaus likimo, tapti aukštesniųjų jėgų patikėtiniu, nešančiu gerąją žinią?

Todėl gavus stebuklą, svarbiausia yra jį priimti. Jei įmanoma, reikia davėjui papasakoti, kaip jis pakeitė tavo gyvenimą. Ne šį, materialųjį, nors nuo jo daug kas gyvenime priklauso. Bet tą, iš kurio mus kartais išgina visokie rūpesčiai ir vargai, ir į kurį atgal esame kilstelėjami stebuklo. O tuomet svarbu neišpuikti, manant, kad buvai vertas ir nepulti dovanoti kažko atgal, kad jaustumeisi vertas to, ką gavai. Tiesiog reikia pradėti dovanoti pačiam.