Labels

Monday, 3 October 2016

Grybai


Buvo gražus rugpjūčio rytas. Miško keliukų sankirtoje, šalia seno medinio kryžiaus stovėjo automobilis atvira bagažine. Šalia jo nekantriai mindžiukavo berniukas, priešais save pasidėjęs kibirą su grybais. 
 
   Kaip sekasi grybauti? – paklausiau. 
   Ai, nieko gero, - nepatenkintas burbtelėjo vaikas, mostelėjęs ranka į pustuštę bagažinę.

Netoliese po samanas braidžiojo moteris ir vyras. Abiejų veiduose galėjai įžiūrėti nusivylimą ir nepasitenkinimą. 

 – Neliūdėk, - tariau rodydama savo pustuštę kraitelę. – Kibiras grybų – jau puikus laimikis. 
  – Tikrai! – linktelėjo vaikas ir jo veide nušvito šypsena.

Tikriausiai nelengva prisižiūrėjus į interneto platybėse sklandančias nuotraukas su šimtais baravykų, namo važiuoti su kur kas kuklesniu laimikiu. Kuo gi pasigirsi kitam, jei nepasisekė surasti voveraitėmis apaugusios proskynos, papartyno su storakočiais raudonviršiais ar tako apaugusio baravykais?

Nežinau kodėl negali būti laimė miške surasti vieną grybą, dar ir tą sukirmijusį ar nevalgomą. Jei širdyje jautiesi dėkingas už galimybę pabūti miške, pasigrožėti gamta, pakvėpuoti samanomis kvepiančiu oru, pasiklausyti paukščių ir pajusti viduje ramybę, tai ir kuklus radinys džiugins. Tuomet visai nebus pavydu pamačius kito miško lankytojo kraitėje pūpsančius raudonviršius, nes galėsi jo sėkme pasidžiaugti.

Taip jau yra su žmonėmis, kad save vertiname lygindami su aplinkiniais: jei kam nors pasisekė mažiau, ramiai jautiesi laimingas. O jei kažkam pasisekė labiau – širdin braunasi nusivylimas ir pavydas. Ir visai nesvarbu tuomet, kad turi ko nors gerokai daugiau už kitus, nes taip suvokiama laimė yra labai ribota vertybė, kurios atitekimas vienam reiškia jos praradimą kitam. Taip gyvenimas tampa labiau panašus į nesibaigiančias varžybas, kurių pabaiga, deja, bet visiems vienoda. 

No comments:

Post a Comment