Šokis

Aš šiandien leidau savo sielai šokti:

lengva, kartu su vėju, ji pakilo virš pušų.

Akys, į dangų atsirėmusios,

įsikibo purių debesų.

Tarp žiedų mėlynų ir baltų ji prigulė,

ant minkštų, skaičiai žalių samanų.

Pamiršusi nerimą žaidė,

tarsi bitės tarp blindės žiedų.

Saulės šuorus gaudydama nardė

tarp pusplikių beržo šakų,

tarsi lietaus klausėsi

traškesio sprogstančių pumpurų.

Aš šiandien leidau savo sielai šokti

miškais, laukais, virš upės,

tarp pavasario giesmių,

kad pailsėjusi širdies nebeslėgtų,

kad jaustųsi arčiau namų.