Tarytum smičiumi per stygas
braukia per širdį spinduliai.
Virpantis oras skleidžia gaidas,
kristalai žiba lyg kerai.
Nuo tokio grožio skauda sielą,
kai, rodos, į save brendi.
Šerkšnu kol kvapas ant blakstienų,
kol upės sūrios, dar esi.
Savu keliu į savo mišką,
į medžių tankmę, kur šviesu,
ten, kur vidinės žvaigždės tviska,
tyla iš tūkstančio garsų.
Žiemos minoruose paskendęs
Saulės diskas vis dar blankus,
balintą liną peltakiuoja,
guldydamas į penklinę planus.
No comments:
Post a Comment