Apie kietą kaktą

Kaime dabar dažnai gali išgirsti nuomonių apie orą. Kalbama, kad žiema bus labai šalta, nes šermukšniai net raudoni nuo uogų, nuo nutukusių voverių stipriai supasi eglių šakos, purtydamos žemyn kankorėžius, o kurmiarausiai yra labai gilūs. Yra ir daugiau visokių požymių, kurių nesugebu prisiminti, bet praktiškai bet kas gamtoje dabar rodo, kad žiema turėtų būti šalta. Vietiniai žmonės, o žemaičiai nėra labai šnekūs, yra pakankamai kategoriški šiuo klausimu, nuomonę reiškia trumpai, bet aiškiai ir, dažniausiai, nepajudinamai.

Man kartais atrodo, kad nuomonės turėjimas ir kietakaktiškas jos laikymasis – didžiulis prakeikimas. Negaliu pasakyti, kad nuomonę turiu nuolat ir apie viską. Kartais, o ypač spaudžiama, užsispiriu jos visai neturėti. Gal taip geriau, nei turėti ją bet kokią ir kalbėti kas ant seilės papuola. Tačiau neturėti nuomonės yra nemadinga. O dar blogiau – nesugebėti jos apginti pasitelkus visas įmanomas ir neįmanomas priemones.

Tos nuomonės išturėjimo lenktynės labai išvargina. Kai pagalvoji, ką mes iš viso žinome? Nuomonė – labai subjektyvus, mažai tiesios turintis dalykas, daugiausia pasakantis apie mus pačius, mūsų pažiūras ir net būdą. O kieta kakta... na, tai nutinka visiems. Nors geriau ir nenutiktų, nes visi labai kieti kūnai yra dar labiau riboti. O jei esi ribotas, tai jokia nuomonė nebeišgelbės. Nes iš esmės, jei žmogus yra ribotas, tai visus bei viską taip pat nori įsprausti į ribas. Ir ne šiaip į bet kokias, bet tokias, kurias susigalvoja pats. Anokia čia fantazija pas ribotą žmogų. 

Juokas juokais, bet nėra ko stebėtis, jei susidarai nuomonę, o ji nepasitvirtina.  Nes taip nutinka bemaž visiems išgalvotiems dalykams. Štai braidžioja Ventoje visiškai balta gervė. Gražu. O man nelabai, nes bijau, kad žiemą ji čia sušals. Sako gi žmonės, kad bus šalta. Gerai, kad bent voverės įmito.