Medžių viršūnėse šnara lapai,
drąsindami vienas kitą paskutiniam skrydžiui. Juos nieko nelaukusios lenkia žemyn
saujomis byrančios gilės. Dar vakar šiugždėjusi nuo šmirinėjančių pelių miško
paklotė šiandien jau trenkia puvėsiais. Dryža ji nuo tįstančių medžių šešėlių,
kurie darosi vis aiškesni. Kukliai atrodo plinkantys kamienai, įsikibę dar
neseniai juos šlovingai puošusio rūbo likučių.
Iš visiškai giedro
dangaus pro raustančius klevo lapus krintantys saulės spinduliai glosto
paskutinius žiedus baikščiai, tarytum tardami sudiev. Vos viena kita gėlė tebepuošia
džiūvančias pievas ir miško takus. Jų ryškiai geltonos arba rausvai mėlynos
galvos svyra, taip ir neatsigavusios nuo gausios rytinės rasos lašų, kuriais saulei
tekant pavirto tirštas rūkas.
Užsimerkusi atstatau veidą
dangui ir atsiduodu maloningai šilumai. Tokia tiršta ši rugsėjo auksaspalvė
šviesa, kad rodos gali jos įkvėpti. Apgaulingas tas jos švelnumas:
užliūliavusi, vidun ji liejasi skverbdamasi iki giliausių užkaborių, tyrinėdama
sukauptą vidinį turinį. Lyg rytinė migla joje ištirpsta viskas, kas netikra ir neverta.
Tarytum plunksna
apleistame voratinklyje dar blaškosi mintis, kurią sunku paleisti, tačiau
neilgam. Netrukus viduje įsivyrauja auksaspalvė tyla. Prabėga dar akimirka ir
suprantu, kad Kūrėjas man siunčia naują pamoką.
No comments:
Post a Comment