Šviesuliai

Toks gilus dabar naktinis dangus, tiek žvaigždžių jame gali įžiūrėti! Pastovėjus užversta galva, netrukus ima atrodyti, kad šviesuliai lekia artyn. Kartais nuo to pasidaro baugu ir norisi susigūžti, bet kartais atrodo, kad imu sklęsti aukštyn. Besvoris mano kūnas kyla, prasiskverbia pro egzosferą, palieka už savęs Saulės sistemą, Paukščių taką, lekia kol pagaliau ištirpsta begalinėje tamsybėje. Manęs nelieka šitame ribotame kūne, tik dvasia, pavirtusi į atskirą galaktiką beribėje Visatoje. Mano ūke spindi milijonas saulių.

Šitaip į dangų pažiūrėjus, kitomis akimis žemiškąjį pasaulį pamatai. Kažkoks lengvumas atsiranda ir tikėjimas kažkuo, nors nieko panašaus nebuvo prieš užverčiant galvą. Galbūt tai tiesiog pasimiršta, kol laiką švaistome darydami tariamai svarbesnius darbus. Nors kas svarbiau, nei pamaitinti dvasią, kuriai teks savyje talpinti tai, kas galvoje kol kas nesutelpa.