lino pilkumo
marška
dangumi aptrauktu,
karaliauja liūdesys.
Ir snaudulys, iš kurio
niršus vėjas
pušis purto.
Malkos jau sukrautos,
namus užpildom
savimi.
Po tuo debesimi
brandinasi viltis
pavasario sulaukti.
Miške jau
klegesys.
Nors dundesys
griaustinio
netikėtas dar
neįtikina,
nenorim
apsigauti.
Tarp sienų esam
saugesni.
Jau, sako,
beldžias jis.
Gilyn gūžiuosi į
apsiaustą:
dar spalį
prasidėjęs
nepaleidžia
drebulys.
Ir tingulys, po
antklode
nuvijęs, akis apvelia
sapnais.
Didžiuosius darbus
atidėję
laukiam kol dangus
praplyš.
No comments:
Post a Comment