sruogose tavo
laumės supasi,
iš mėnesienos
nerdamos sapnus.
Kol diena, žaroje
liepsnodama,
nuo dangaus žiežirbomis
lupasi,
pavargusiam
paklydėliui
tu surandi kelius.
Kiek daug, mano ryškioji
seserie,
skaudžios tiesos tavyje
sutelpa,
kai išskaidrėja virš
galvos dangus.
Nerimastingi kai minčių
upokšniai
į vienas marias suteka,
sidabru tviskančiame
veidrody
atsiveria vidus.
No comments:
Post a Comment