Aš rasoje tave nuprausiu
aušros pirmaisiais žiburiais.
Dar miškas snaudžia apsiblausęs,
tuoj su giesmėm diena ateis.
Jau tamsą po truputį tirpdo,
tuoj nebetvers išbrinkusi tyla.
Bijūnuos ryto ašaras surinkus
vis laiminsiu ir laiminsiu tave.
O jazminuos dar snaudžia fėjos,
poilsiui per trumpa naktis.
Parbrisiu pievomis su vėju.
Tokia lengva krūtinėje širdis.
No comments:
Post a Comment