Rasos

Tą šviesią naktį,
kai lakštingala čiulbėjo,
nuo to gražumo
jazmino žiedlapiai byrėjo.

Vėjo nebuvo,
serenčiais dangus žydėjo,
paleidę sielas
patys iš paskos išėjom.

Pavienis žiogas
pamiškėje čirpia tyliai,
mes, tarsi žvaigždės,
danguje pasiklydę.

Rasą, dabintą
aušros žiežirbom, surinkę,
ratą apsukom.
Byra bijūnai nulinkę.