Ilgesys

Per Stikso upę apgriuvusiu tiltu

palydėjau tave paskutiniam sapne,

taip ir likom stovėti kiekvienas

savo vienišame krante.

Man įkvėpus tu iškvėpi,

siluetai aptirpo rūke,

prie šiaudais nukloto Kūčių stalo

dalinamės viena lėkšte.

Žodžiai manęs nepasiekę

tarsi akmenys gula dugne,

iš kitos veidrodžio pusės

tavo akys sminga į mane.  

Tavo atspindžių versijos

klaidžioja kažkur žvaigždėse

begaliniais visatos tuneliais,

kilpomis laike.

Judesius tyliai stebėdamas,

atkartoji mano šešėlyje,

kai čia manęs dar nebuvo

taip pėdomis sekiau aš tave.

Nesuskaičiuojamais ratais

kol sukamės kosminėje naktyje,

prie apgriuvusio tilto per upę

susitinkame tik svajose.