Aš dešimtis tūkstančių kartų per dieną numirštu
ir kartą kiekvieną vis atgimstu nauja.
Kaip kosminės dulkės žvaigždžių visatai tarp pirštų,
nepažinusi prasklendžiu pati pro save.
Seku save ratais, tirpstančiom pėdom ant sniego,
nesustabdomai slystu laiko spirale,
kas vija patirties rievėm tarsi šarvais apaugu,
įstrigusi labirinto viduryje.
Šviesą po šukę surenku, po kibirkštį sugaudau,
stebėdama atspindžius savo laike.
Praeities išnarpliotas gijas į ateitį suaudžiu,
kol lieka nebeaišku, kur pabaiga, o kur pradžia.
No comments:
Post a Comment