Rasiu ir apipinsiu tave šviesa,
ne ta, kuria nušvinta miestai
šešėliams prieblandoj ištirpus,
tačiau voratinkliais iš meilės gijų,
kurias, tamsą suplėšiusi, pažadina aušra,
suskilusi į miriadus saulių ryto rasoje.
Rasiu ir apkamšysiu tave ramybe,
ne užmarštim, kurios netvarūs burtai
išsisklaido vos prie tikrovės prisilietus,
bet žinojimu, giliu lyg tvenkinys pilnas lelijų,
tarsi akių į dangų atmerktų, be pėdsako būtim lengva,
neva čiuožiko piešiamos figūros mėnesienos tyloje.
Galiausiai tavyje tave surasiu,
ne tuščią kiautą, kurį kasdien užpildai
svetimais lūkesčiais, kol pats lieki be vietos,
o paslaptingą erdvę iš daugiaspalvių vijų,
tarytum sudėtingus raštus audžiančią prasmes,
No comments:
Post a Comment