Angelo užkalbėjimai

Atsirita banga, o tavo kojos

kranto smėlyje susmigę,

pulsuoja įtampa smilkiniuose,

vidinis riksmas ausyse užstrigęs.

Štai jau įgavo pagreitį, skliautas iškilęs

užstoja pragiedrulius danguje,

palinksta, tarsi skindamas žvaigždes.  

Tu stovi smūgiui pasiruošęs

ir pagaliau tave išrauna,

blaškaisi niurkdomas dugne,

verpetų labirintuose
paklydusi šviesa apgauna. 

Agonija lyg pumpuras pražysta,

it skystas plienas šaltis viduje,

kol tu ir visa nurimsta tamsoje. 

  

Atsibundi bejėgis,

priplaktas prie kranto.

Ties horizontu bręsta jau kita

tavojo nerimo banga.

Bet dar toli, o kol gali,

giliai įkvėpęs užsimerki,

mano baltasis angele,

lai siela bent trumpai pailsi.

Audra tikrai nurims,

sparnai išdžius ir

dangų perplėšusi aušra

tave pakvies.

Ir tu pakilsi.